Šventieji kūdikiai kankiniai (Nekaltieji Vaikeliai [Betliejuje Erodo išžudyti], gr. Άγια Νήπια (14.000) [που εσφάγισαν με διαταγή του Ηρώδη], lot. Innocentes Infantes, rus. Мученики (14 000) младенцы [от Ирода в Вифлееме убиенные]) – karaliaus Erodo įsakymu Betliejuje nužudyti vaikai iki dviejų metų amžiaus (Mt 2, 16-18), gerbiami kaip kankiniai, nekaltai kentėję ne tik už Kristų, bet ir „vietoj Jo“ (Aug. Serm. 10: De sanctis).
„Anomis dienomis: Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi“ (Mt 2, 9).
„Anomis dienomis: Aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose. Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis. Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės. Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie skaistūs. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonijos, pirmíenos Dievui ir Avinėliui. Jų lūpose nerasta melo: jie be dėmės priešais Dievo sostą“ (Apr 14, 1–5).
Iš Evangelijos pagal Matą sužinome, kad kai Erodas, pats buvęs ne karališkosios giminės, iš išminčių išgirdo apie Jėzaus Kristaus, Dovydo palikuonio, gimimą, labai sunerimo, o drauge su juo sunerimo ir visa Jeruzalė. Todėl teiravosi žydų vyriausiųjų kunigų bei Rašto aiškintojų, kur turi gimti Kristus. Kai šie jam atsakė, kad Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: „Ir tu, Judo žemės Betliejau,/ anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,/ nes iš tavęs išeis vadas,/ kuris ganys mano tautą – Izraelį“. Erodas dar labiau sunerimo.
Atvykusius išminčius, ieškojusius „gimusio Žydų karaliaus“, slapčia pasikvietęs kvotė, kada pasirodė žvaigždė, atvedusi juos į Jeruzalę. Po to pasakė jiems: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išminčiai suradę „kūdikį su motina Marija“, parpuolę ant žemės, jį pagarbino, o sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.
Apviltas ir pažemintas negrįžusių pas jį keliauninkų, Erodas, anot Mato, „baisiai įniršo“. Bijodamas, kad gimęs žydų Karalius neatimtų iš jo viešpatystės, taip ir nesužinojęs, kur Jis yra, praėjus metams po Jėzaus Kristaus gimimo, įsakė išžudyti visus Betliejaus ir jo apylinkių kūdikius nuo dvejų metų ir jaunesnius, kad drauge su jais pražudytų Kūdikį Kristų.
Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Pasigirdo šauksmas Ramoje,/ garsios dejonės ir aimanos;/ tai Rachelė rauda savo vaikų, /ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“ (Mt 2, 7-18).
Šventasis Jonas Damaskietis (†776) taip pasakoja apie gedulą, užklupusį Betliejų:
„Motinos, iškentusios gimdymo skausmus, sėdėjo prie nužudytų kūdikių lavonų, palaidais plaukais, iškėlusios rankas į dangų, didžiai sielvartaudamos barstėsi dulkėmis galvas, šaukėsi dangų liudytoju ir liedamos ašaras šitaip kalbėjo Erodui, tarsi jis būtų buvęs šalia:
„Ką reiškia šitas tavo į mus nukreiptas įsakymas, karaliau? Argi tu nesi savo vaikams tėvas? Argi nežinai, kaip stipriai tėvai myli vaikus? Negi žvaigždė tave užgavo? Kodėl gi tada nenukreipi savo strėlių į dangų, o džiovini mūsų krūtis? Išminčiai tave nuskriaudė? Tad kodėl tada nekariauji su Persija, o atiminėji kūdikius iš Betliejaus? Jeigu gimė naujas karalius ir sužinojai apie jį iš knygų, sučiupęs suimk [archangelą] Gabrielių ir pasodink jį į kalėjimą“ (Dmitrijus Rostovietis, Šventųjų gyvenimai)“.
Taigi, pastebi vyskupas Filaretas Gumilevskis (†1866), šitaip nedoras tuščiagarbis Erodas savo nenumaldomam valdžios troškimui paaukojo 14 tūkstančių kūdikių, nesupratęs, kad Jėzus Kristus „gimė tam, kad įsteigtų ne žemiškojo viešpatavimo, bet amžinojo išgelbėjimo karalystę“. Jis nežinojo, kad „visos žmonių užmačios yra beprasmės ir bergždžios prieš visagalę Dievo Apvaizdą“, kad „paties Erodo, įžūliai besirūpinančio savimi, gyvenimas tęsis ne ilgiau kaip metus, o jo vaikų likimas priklausys nuo Dievo“. Dievo teismas, anot Bažnyčios šventųjų rašytojų, „ištiko Erodą baisiomis ligomis, užbaigusiomis jo gyvenimą už neleistiną nekaltųjų žudymą“.
„Kūdikiai kankiniai į Dangaus Karalystę įėjo ne pro šventojo Krikšto duris, bet per kankinišką mirtį už Jėzų Kristų, kurią Jis pats pavadino krikštu (plg. Mk 10, 39). O toks krikštas, esant reikalui, atstoja patį krikšto vandeniu sakramentą“, – tęsia vyskupas Filaretas.
Palaimintasis Jeronimas (†420) rašo, kad Betliejuje buvo nužudyta „daug tūkstančių“ kūdikių (multa parvilorum milia) (Hieron. In Is. 7, 15), pagal stačiatikių tradiciją aukų skaičius siekė 14 tūkstančių, sirų šaltiniuose minimi 64 tūkstančiai, o daugelyje Vakarų martirologijų – 144 tūkstančiai kūdikių.
Tradicija byloja, kad buvo nužudyta 14 tūkstančių vaikų. Toks skaičius šiuolaikiniams mokslininkams kelia abejonių: Betliejus tada buvo provincijos miestas, todėl jame ir jo apylinkėse negalėjo gyventi tiek daug tokio amžiaus vaikų. Tad kodėl 14 tūkstančių? Todėl, kad tai ne tik aukų skaičiaus statistika. 14 000 pirmiausia yra metafora, reiškianti kraujo praliejimo dydžio ir neįtikėtinų kančių išskirtinumą, o sykiu komentatorių siekius susieti įvykius su šventąja Dovydo Atžalos istorija. Be to, skaičiai „4“, „6“ „14“ „44“ ne tik žydams buvo išskirtiniai, turėjo nepaprastą „prasminį užtaisą“ (antai evangelistas Matas, kad parodytų, jog Jėzus yra karaliaus Dovydo palikuonis, pateikia Jėzaus genealogiją (o ji toli gražu nėra išsami), sudarytą iš trijų grupių po 14 vardų kiekvienoje).
Betliejaus Kūdikių relikvijos saugotos „Kūdikių oloje“ po Betliejaus Kristaus Gimimo bazilikos pietiniu transeptu; viena pirmųjų nuorodų apie šią olą yra šventojo Sofronijaus I, Jeruzalės patriarcho (633/634-638), Betliejaus šventovės aprašyme. Vėliau relikvijos buvo perkeltos į Konstantinopolį ir sudėtos Chalkopratijos (gr. Χαλκοπρατεία) Dievo Motinos bažnyčioje, šoninėje apaštalo Jokūbo, Viešpaties brolio, vardo koplyčioje. Nuo XII a. II pusės vėl pasirodė pranešimų apie šventųjų kūdikių relikvijas Betliejuje. Antanas (Antonijus) Novgorodietis (apie 1200 m.) aiškina, kad pusė Betliejaus kūdikių relikvijų buvo Konstantinopolyje, o pusė liko Betliejuje. Kadangi „Kūdikių oloje“ randama ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų kaulų, manoma, kad tai kankinių, nukentėjusių per persų įsiveržimą 614 metais, kaulai.
414 m. dalį Betliejaus vaikų relikvijų į Marselį atvežė šventasis Jonas Kasijonas Romietis (†435) ir perdavė į jo įkurtą Šventojo Viktoro abatiją. Romoje dalis kūdikių relikvijų buvo saugoma San Paolo fuori le Mura bažnyčioje, o Romos popiežius Sikstas V (†1590) jas perkėlė į Santa Maria Maggiore bažnyčią. Betliejaus kūdikių relikvijų dalelės taip pat yra Šventosios Justinos bažnyčioje Paduvoje, Milano ir Lisabonos katedrose, Atikos Betliejaus vienuolynuose, Keturiasdešimties Sebastijos kankinių bažnyčioje netoli Spartos ir kitur. Vieno Betliejaus kūdikio relikvijos dalelė saugoma Kijevo Pečiorų lauroje, jų yra Rusijos vienuolynuose (prie Maskvos esančiuose Vysocko ir Dovydo iš Serpuchovo vienuolynuose).
Minėti Erodo išžudytus nekaltuosius vaikus Bažnyčia pradėjo jau seniausiais krikščionybės laikais. Apie tai liudija IV, III ir II amžių Bažnyčios Tėvų (pavyzdžiui, Jono Auksaburnio (†407), Kartaginos vyskupo Kiprijono (†258), Origeno (†254) ir kitų) tekstai. Origenas šiuos kūdikius vadina krikščionių kankinių pirmenà, pirmíenomis (pamatu, šaltiniu) ir sako, kad šventųjų gretose jie stovi kaip pirmtakai, išžudyti už Kristų.
Iš šventojo Ireniejaus, Liono vyskupo (†202) (Iren. Adv. haer. III, 16, 4) ir šventojo Kiprijono, Kartaginos vyskupo (†258) (Cypr. Carth. Ep. 58, 6), raštų matyti, kad jau jų gyvenimo metu Erodo nužudyti vaikai buvo gerbiami kaip šventieji. Betliejaus kūdikių minėjimas pirmą kartą pasirodo popiežiaus Leono I Didžiojo (†461), arba Veronos Sakramentarijume (liturginė Romos B. pamaldų knyga; apie 485) ir Kartaginos kalendoriuje (apie 505).
Graikų stačiatikių kalendoriuose jų minėjimas yra gruodžio 29 dieną, lotynų kalendoriuose – gruodžio 28, sirų kalendoriuose – rugsėjo 27 dieną, armėnų kalendoriuose – pirmadienį po antrojo sekmadienio po Sekminių.
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia šventuosius kūdikius kankinius mini sausio 11 dieną (29 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Gumilèvskio, vyskupo Filarèto (1805 - 1866) „Šventųjų gyvenimus“ („Жития святых, чтимых Православною Церковию", 1892), Dmitrijaus Rostoviečio (1651-1709) parengtus „Šventųjų gyvenimus“ („Книга житий святых“, 1684-1705 m., išl. 1689-1705), enciklopedinius žinynus
