Ar kada nors teko susimąstyti, kodėl barasi, konfliktuoja, pykstasi patys artimiausieji: vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai, sutuoktiniai bei jų giminės? Ypač kai šitie žmonės gyvena po vienu stogu. Kodėl skaudžiausi mūsų smūgiai tenka mūsų artimiesiems?
Kiekvienas žmogus turi savyje aistrų ir nuodėmingų įpročių: pyktį, irzlumą, savanaudiškumą, egoizmą, užsispyrimą, tinginystę, polinkį į depresiją, pesimizmą, nuotaikų svyravimus ir dar daug kitų dalykų. Mums būnant darbe, svečiuose, draugų kompanijoje, viešosiose vietose mūsų aistros beveik nepasireiškia, jas tramdo mūsų prigimtinis drovumas, socialinio elgesnio normos, baimė užsitraukti valdžios nepasitenkinimą ir netekti darbo, mes bijome prarasti draugus ir sugadinti savo reputaciją. Tai net ne visada galime pavadinti veidmainyste ar dvilypiškumu, tiesiog bendraujant su žmonėmis, kurie nėra mums artimi, yra lengviau susilaikyti: mes esame labiau susivaržę. O štai grįžus namo jau nebepaslėpsi savo ydingų polinkių, jie vis vien prasiverš, kadangi namuose nebeveikia tie socialiniai stabdžiai, apie kuriuos buvo pasakyta.
Jei žmogus nekovoja su savo aistromis, jeigu neugdo savo sielos, stengdamasis įgyti dorybių, nesuvokia, kad neigiamos jo būdo savybės stipriai kenkia jam ir jo artimiesiems, jis negalės ilgai tvardytis – aistros prasiveržia ir prasiveržia jos paprastai namuose, pažįstamoje aplinkoje. Namuose žmogus nebesivaržo; jis toks, koks yra.
Kažkas yra pasakęs, kad geriausiai mus pažįsta Ponas Dievas ir mūsų artimieji; nuo jų mes negalime pasislėpti, jie geriau už mus mato mūsų tikrąjį veidą. Mūsų artimiesiems yra pažįstamos ne tik mūsų geros savybės, bet ir ydingos charakterio pusės.
Antra priežastis, dėl kurios konfliktuoja būtent artimi žmonės, yra ta, kad mes iš tiesų juos mylime, jie mums yra svarbesni nei kiti žmonės, su kuriais mes, galbūt, rečiau pykstamės. Tiesiog mes nesame abejingi savo artimiesiems, mūsų santykiai, jų elgesys, jų gyvenimas mums yra svarbūs, bet deja, dažnai mes nesugebame tinkama forma išsakyti to, ką norime. Tad problemos ar klausimo aptarimas baigiasi barniais ir nuoskriaudomis. Taip atsitinka dar ir dėl to, kad mes artimųjų, kaip jau buvo pasakyta, nesivaržome ir nepagalvojame, kad mūsų žodžiai gali įžeisti. Taigi darbe galime būti nuostabūs diplomatai, galime spręsti sudėtingiausius klausimus, o namuose negalime susikalbėti dėl smulkiausių niekų.
Evangelijoje pasakyta: „kur tavo lobis, ten ir tavo širdis” (Mt 6.21). Tai reiškia, kad lobį (tai, kas mums yra vertinga) mes branginsime ir saugosime. Senais laikais šeima buvo didelė vertybė, žmonės ją saugojo ir tausojo. XXI amžiuje mums tikrai nėra paprasta apginti šeimą. Mūsų protėvių pačioje pasąmonėje buvo įsisavinta šeimyninio gyvenimo patirtis ir tradicijos. Visa gyvenimo tvarka tais laikais buvo nukreipta į šeimos ir santuokos tausojimą. Mums tenka labai daug stengtis, kad šeimoje vyrautų taika, mums jau reikia instrukcijų, mes skaitome specialią literatūrą. Tačiau ankstesnių kartų patirtis taip pat gali mums labai padėti šeimyniniame gyvenime.
Kas ardo šeimą? Mūsų aistros, apie kurias jau buvo kalbėta. Pyktis, irzlumas, savanaudiškumas, puikybė, depresyvios nuotaikos.
Nevenkite kalbėti apie problemas. Psichologijoje sakoma: kai problema nėra sprendžiama, ji tik išauga. Jeigu jūs reguliariai tvarkotės, valote dulkes, jums bus lengviau, bet nesitvarkius visus metus, pašalinti purvą jau bus kur kas sudėtingiau. Taip ir neišspręstos problemos: kuo ilgiau jų vengi, tuo sunkiau jas bus sutvarkyti vėliau.
Visų pirma sutuoktiniai turi išmokti ramiai ir be neigiamų emocijų bendrauti skirtingomis temomis, kartu spręsti įvairiausius klausimus. Tada jiems bus lengviau rasti bendrą kalbą ir išvengti konfliktų. Sprendžiant sudėtingus, ginčytinus klausimus sutuoktiniams vertėtų ieškoti kompromiso, nusileisti, ieškoti abiems priimtino sprendimo.
Kuo daugiau sutuoktiniai bendrauja, tuo jie artimesni vienas kitam, moka vienas kitą suprasti, jiems lengviau rasti bendrą sprendimą. Jeigu vyras ir žmonas moka tinkamai bendrauti, jų šeimoje konfliktų bus labai nedaug.
