Eucharistijos Sakramentas – tai Sakramentas, kurio metu duona ir vynas dieviškosios malonės veikimu pavirsta tikraisiais Kristaus Kūnu ir Krauju, ir yra tikinčiųjų priimami dėl nuodėmių atleidimo ir amžinojo gyvenimo pasiekimo.
Eucharistija įsteigta Paties Jėzaus Kristaus, Slėpiningos Vakarienės metu, kurioje, anot Evangelijų teksto, dalyvavo visi apaštalai (Mt 26, 17–29; Mk 14, 12–25; Lk 22, 7–38; Jn 13, 1–30).
Eucharistijos metu tikintysis susivienija su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Pirmieji krikščionys Eucharistiją (gr. Εὐχαριστία – dėkojimas) vadindavo ir Kinonija (gr. κοινωνία – bendrininkavimas, ryšys, sąsaja).
Priimdamas Kristaus Kūną ir Kraują, tikintysis susivienija ne tik su Kristaus žmogiškąja prigimtimi (t. y. ne tik su Kristumi kaip su Žmogumi), bet ir su Juo kaip su Dievu ir su visa Šventąja Trejybe.
Priimdami Kristaus Kūną ir Kraują, mes ne tik susivienijame su Kristumi, bet susijungiame ir su visais tais, kas priima šv. Eucharistiją: šis vientisas kūnas vadinamas Kristaus Bažnyčia.
Eucharistijos Sakramente Kristus tampa ne alegoriniu, bet tikruoju valgiu.
Tapę Kristaus Kūnu ir Krauju, duona ir vynas išlaiko savo pavidalą ir charakteristikas (duona kvepia kaip duona ir yra visiškai į ją panaši, vynas turi vyno skonį ir spalvą), bet jie padaromi Kristaus Kūnu ir Krauju tiesiogine, o ne perkeltine ar alegorine prasme. Kaip būtent tai įvyksta, yra Dieviškasis slėpinys.
Pats Išganytojas nurodė, kaip svarbu tikintiesiems yra dalyvauti Eucharistijos Sakramente, pasakydamas: „Kas valgo Mano Kūną ir geria Mano Kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6, 54)“, „Tai darykite mano atminimui (Lk 22, 19)“
Nuolatinis tikinčiojo dalyvavimas Eucharistijoje padeda jo teozės (t. y. supanašėjimo su Dievu ir susivienijimo su Dievu) kelyje. Teozė yra pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas.
