Tikėjimas yra Dievo dovana žmogui, Jo Paties mums įdiegta antgamtinė dorybė.
Apaštalas Paulius taip apibrėžia Tikėjimą: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome... Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (Hbr 11, 1. 3). Kaip pavyzdį jis pateikia Biblijos patriarchą Abraomą: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tartum svetimoje... Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas... Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas... Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius...“(Hbr 11, 8-10. 17. 19).
Abraomas pagrįstai vadinamas „tėvu visiems tikintiesiems“ (Rom 4, 11). Savo gyvenimu jis parodė, koks yra ir koks turėtų būti tikėjimas. Tikėti – tai pasitikėti, mylėti ir klausytis. Tikintis žmogus Dievu pasitiki labiau nei savimi, Dievą myli labiau nei save, stengiasi paklusti Jo įsakymams labiau nei savo valiai.
