Dvasininkijos sąvoka apima visų laipsnių dvasininkus. Sąlyginai ji skirstoma į taip vadinamą „baltąją dvasininkiją“, kurią sudaro vedę asmenys, ir „juodąją dvasininkiją, kurią sudaro asmenys, priėmę vienuolystę. Pirmoji pakopa yra kunigai (dar vadinami presbiteriai). Jiems patikėta vadovauti bažnytiniam gyvenimui miesto ir kaimo parapijose. Kunigai skirstomi į kunigus ir arkikunigus (protojerejus – pirmus iš kunigų). Vyresnysis parapijos kunigas vadinamas rektoriumi.
Žemiausias dvasininko laipsnis yra diakono. Diakonai padeda teikti sakramentus vyskupams ir kunigams, bet patys jų neteikia. Vyresnieji diakonai vadinami protodiakonais.
Kunigai vienuoliai vadinami hierovienuoliais, hegumenais ir archimandritais.
Archimandritas (tiesioginis vertimas – „olos viršininkas“) yra didelio vienuolyno abatas, Lauros arba dvasinės ugdymo įstaigos vadovas. Kai kurie vienuoliai šį titulą gauna už ypatingus nuopelnus Bažnyčiai.
Hegumenas („vedantis“) – įprasto vienuolyno arba parapinės bažnyčios abatas.
Kunigai vienuoliai, priėmę schimą, vadinami hieroschivienuoliais (hieroschimonachais) schihegumenais, schiarchimandritais.
Diakonų laipsnį turintys vienuoliai vadinami hierodiakonais, vyresnieji diakonai – archidiakonais.
Žemesniųjų dvasininkijos laipsnių asmenys Stačiatikių Bažnyčioje vadinami patarnautojais, tai – akolitas, skaitovas (psalmininkas, lektorius), ministrantas – neturintys kunigystės įšventinimų. Jie įšventinami ne chirotonijos, o taip vadinamos chirotezijos metu.
