Dvasininkijos sąvoka apima visų laipsnių dvasininkus. Sąlyginai ji skirstoma į taip vadinamą „baltąją dvasininkiją“, kurią sudaro vedę asmenys, ir „juodąją dvasininkiją, kurią sudaro asmenys, priėmę vienuolystę.
Pirmoji pakopa yra kunigai (dar vadinami presbiteriai). Jiems patikėta vadovauti bažnytiniam gyvenimui miesto ir kaimo parapijose. Kunigai skirstomi į kunigus ir arkikunigus (protojerejus – pirmus iš kunigų). Vyresnysis parapijos kunigas vadinamas rektoriumi.
Žemiausias dvasininko laipsnis yra diakono. Diakonai padeda teikti sakramentus vyskupams ir kunigams, bet patys jų neteikia. Vyresnieji diakonai vadinami protodiakonais.
Kunigai vienuoliai vadinami hierovienuoliais, hegumenais ir archimandritais.
Archimandritas (tiesioginis vertimas – „olos viršininkas“) yra didelio vienuolyno abatas, Lauros arba dvasinės ugdymo įstaigos vadovas. Kai kurie vienuoliai šį titulą gauna už ypatingus nuopelnus Bažnyčiai.
Hegumenas („vedantis“) – įprasto vienuolyno arba parapinės bažnyčios abatas.
Kunigai vienuoliai, priėmę schimą, vadinami hieroschivienuoliais (hieroschimonachais) schihegumenais, schiarchimandritais.
Diakonų laipsnį turintys vienuoliai vadinami hierodiakonais, vyresnieji diakonai – archidiakonais.
Žemesniųjų dvasininkijos laipsnių asmenys Stačiatikių Bažnyčioje vadinami patarnautojais, tai – akolitas, skaitovas (psalmininkas, lektorius), ministrantas – neturintys kunigystės įšventinimų. Jie įšventinami ne šventimo (chirotonijos), o taip vadinamos chirotezijos metu.
Kam reikalingi kunigai?
Kunigystės dovana (malonė) yra ypatinga maloninga sakramentinė dovana, kuri suteikiama konkrečiam išrinktam asmeniui per specialaus Bažnyčios sakramento –Šventimo (Chirotonijos) teikimą.
Kunigas – tai išrinktas ir paskirtas/ įšventintas asmuo:
1) atlikti šventas apeigas, įskaitant sakramentus, ypač Eucharistiją ir kitus sakramentus, kuriuos jis turi teisę / privalo atlikti pagal Bažnyčios kanonus;
2) pastoracijai, t. y. dvasinei tikinčiųjų globai;
3) pamokslavimui, mokymui.
Nederėtų kunigo laikyti formaliu mechaniniu tarpininku tarp Dievo ir žmonių, tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulių, laikyti jį kažkokiu šamanu, mediumu, tam tikrų ritualų ir apeigų atlikėju sėkmingam ir klestinčiam žmogaus gyvenimui.
Kiekvieną Bažnyčios sakramentą įsteigė pats Dievas: Dievas išsirinko apaštalus ir suteikė jiems įgaliojimus atlikti svarbiausias šventas apeigas, kurie tapo mums žinomi kaip sakramentai. Vėliau apaštalai šią teisę ėmė suteikti savo ypatingiems sekėjams (Dievas juos taip pat apdovanojo ypatingomis malonėmis).
Per kunigus (per jų „rankų padėjimą“) sakramentus, tiesiogine šio žodžio prasme, teikia pats Dievas, todėl sakramentai galioja nepriklausomai nuo to, ar juos teikia vertas, ar nevertas kunigas.
Nereikėtų šiuolaikinius kunigus pilnai tapatinti su Senojo Testamento kunigais, kurie didele dalimi buvo reikalavimų vykdytojai: tuo metu, kai į pasaulį atėjo Išganytojas, žydų visuomenėje nepriklausomai vienas nuo kito egzistavo rabinų mokytojų klasė ir kunigų klasė.
Naujojo Testamento Bažnyčioje galioja hierarchinis principas: kaip Jėzus Kristus yra Bažnyčios Galva, taip kunigas yra krikščionių bendruomenės galva – kunigas jiems yra Kristaus paveikslas.
Kunigo negali pakeisti pasaulietis: net jei šis pasaulietis yra bažnyčią lankantis žmogus, pamaldus ir išsilavinęs krikščionis, jis neturi įgaliojimų daryti to, ko negalima drįsti atlikti negavus Šventosios Dvasios malonės dovanos per šventimus.
Klaidinga manyti, kad nėra didelio skirtumo, ar žmogus išpažįsta nuodėmes kunigui, išpažinties sakramento metu, ar pats išsako savo nuodėmes Dievui. Teisę apaštalams priimti nusidėjėlių atgailą, tarnauti išpažinties sakramente suteikė pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus (Jn 20, 22-23), ir apaštalai, įšventindami vyskupus, perdavė šią galią jiems, o vyskupai per šventimus – kunigams.
Kunigo tarnystė yra vieša, ji neatsiejama nuo Dievo žmonių, ir viena be jų negali egzistuoti: ganymas reiškia ir ganytoją, ir kaimenę.
