Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DEVYNIÓLIKTOJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 4 (dangaus Bekūnėms Galybėms – angelams):
Lyg vėjus angelus visur siuntinėji, kaip ugnies liepsnos Tave jie lydi.(Ps 103, 4)
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink! Viešpatie Dieve, koks esi didis! (Ps 103, 1a)

II. Aleliuja, t. 5 (dangaus Bekūnėms Galybėms – angelams):
Šlovinkit Viešpatį visi angelai, šlovinkit Jį Jo visos Galybės! (Ps 148, 2)
Nes jis įsakė, ir visa buvo sutverta, tarė – ir jie atsirado. (Ps 148, 5)

Šventasis pranašas Jonà, vienas iš Mažųjų pranašų, gyvenęs galbūt Izraèlio valdovo Jeroboãmo II karaliavimo laikais (788-748), prieš savo valią Diẽvo pašauktas pranašauti Ninèvijoje (Nineũjėje), bandęs pabėgti į Társį (Taršišą) (Jon 1, 1-3), bet užtraukęs nelaimę visam laivui (Jon 1, 4-13), įmestas į jūrą patekęs į didžuvės vidurius ir tik po trijų parų atgailavimo išsigelbėjęs (Jon 1, 14-2, 11), paklusęs pakartotiniam Diẽvo raginimui skelbęs artėjančią pražūtį Ninèvijai, o jos gyventojai atgailaudami išmeldę Diẽvą pasigailėti (Jon 3), kas Jòną suerzinę, bet Diẽvas jį sugėdinęs dėl priešiškumo nineviẽčiams (Jon 4), minimas Sẽnojo Testameñto „Jònos knỹgoje“, parašytoje hebrajų kalba galbūt V a. pr. Kr. ir pavadintoje pagrindinio veikėjo pranašo Jonos vardu; „Jònos knỹgos“ bruožas – tautinio ir žmogiško priešiškumo neužgožiamas Diẽvo gailestingumas bei užuomina apie išganymo visuotinumą; Jònos išbuvimą tris paras didžuvės viduriuose Jė́zus Krìstus pavadino Jònos, kaip pranašo, autentiškumo ženklu nineviẽčiams ir gretino su savo būsimuoju tridieniu buvimu kape kaip mesijinės pasiuntinybės autentiškumo ženklu žydams (Mt 12, 39-41; Lk 11, 29-30) (Šiaurìnė Izraèlio Karalỹstė) († VIII a. pr. Kr.)

Šventasis kankinys vyskupas Fòkas Sinopìškis, kilęs iš Mažósios Ãzijos, Paflagònijos Sinòpės, dievobaimingas krikščionis, išrinktas Paflagònijos Sinòpės vyskupu, Márko Ùlpijaus Ner̃vos Trajãno valdymo (98-117) metais suimtas, neišsižadėjęs Kristaus, kankintas ir nužudytas Paflagònijos Sinòpėje (Ròmos Impèrija) († ~117)

Šventasis kankinys Fòkas Vỹnuogininkas (Sõdininkas), kilęs iš Mažósios Ãzijos, Paflagònijos Sinòpės, dievobaimingas krikščionis, užsidirbti pragyvenimui auginęs vynuoges, padėdavęs stokojantiems, priglausdavęs keliauninkus, skelbęs Evangeliją, nukirsdintas Paflagònijos Sinòpėje valdant (308-324) Valèrijui Licinijãnui Licìnijui (Ròmos Impèrija) († ~320)

Šventasis vienuolis Jonà Palestìnas, gyvenęs Palestìnos apygardoje, dievobaimingas krikščionis, šventųjų vienuolių išpažinėjų, kanonų kūrėjo Teofãno Pažénklintojo (Pažymė́tojo) († 847; spalio 11) ir Teodòro Pažénklintojo (Pažymė́tojo) († 840; gruodžio 27) tėvas, tapęs našliu apsigyvenęs Sãbo Pašvéntintojo (Pašvęstojo) vienuolyne (netoli Jeruzalės), jerovienuolis, smerkęs ikonoklãzmą, ypač daug meldęsis, kad ši erezija būtų atšaukta († VIII a. II p./ IX a. I p.) (Abasìdų (Bãgdado) Kalifãtas)