Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DEVYNIÓLIKTOJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 8 (Jonui Teologui):
Per visą žemę eina jų žinios aidas, jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. (Ps 18 (19), 5)
Skelbia dangus Dievo šlovę, apie Jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja. (Ps 18 (19), 2)

II prokimenas, t. 1 (Tichonui):
Savo burna išmintį skelbsiu, išmastytą širdy protingumą. (Ps 48 (49), 4)
Visos tautos klausykit, ką pasakysiu! Išgirskite kurie tik pasauly gyvenat! (Ps 48 (49), 2)

III. Aleliuja, t. 1 (Jonui Teologui):
Dangus garsina, Viešpatie, Tavo nuostabius darbus, Tavo ištikimybę – susirinkimas šventųjų. (Ps 88 (89), 6)
Dievas garbinamas šventojoj taryboj. (Ps 88 (89), 8)

IV. Aleliuja, t. 2 (Tichonui):
Tavo kunigai teisumu teapsirėdo, tavo ištikimieji tešaukia iš džiaugsmo. (Ps 131 (132), 9)
Nes Viešpats tikrai pasirinko Sioną, jam čia patiko buveinę turėti. (Ps 131 (132), 13)

Šventasis apaštalas Jõnas Teològas (Evangelìstas), vienas iš 12-os Jė́zaus Krìstaus mokinių bei jo mylimiausias mokinys, pramintas Griaustìnio Vaikù (Boaner̃ges), apaštalas ir evangelistas, parašęs Evangèliją, Apreiškìmo knỹgą, laiškų, Jokū̃bo Vyresniojo brolis († 44), Zebediẽjaus ir Saliõmės Mirnešė̃s sūnus, pašauktas anksčiau už kitus (po Pẽtro ir̃ Andriẽjaus), stebėjęs Jė́zaus teismą vyriausiojo kunigo rūmuose (Jn 18, 15), pasilikęs prie nukryžiuoto Mókytojo, vėliau globojęs Jo motiną (Jn 19, 25-27), lankęsis Mažójoje Ãzijoje, Jeruzalėje dalyvavo apaštalų Susirinkimè (48-49), ištremtas į Sporãdžių Pãtmo salą Egė́jo jūroje, miręs Mažósios Ãzijos Efèse valdant Márkui Ùlpijui Trajãnui (98-117) (Ròmos Impèrija) († ~98/117)

Šventasis vyskupas Tìchonas (Bazìlijus) Belãvinas, išpažinėjas, Maskvos ir Visos Rusios patriarchas, gimęs 1865 Pskòvo gubernijoje, Toròpeco apskrities Klìno valsčiuje, mokęsis Toropeco pradinėje Dvasinėje mokykloje, 1884-1888 studijavęs Pskovo Dvasinėje akademijoje, kurią baigęs dėstęs dogminę ir moralinę teologiją, 1891 tapęs vienuoliu, 1892 paskirtas Cholmo, vėliau – Kazanės dvasinės akademijos inspektoriumi, 1897 įšventintas Liublino vyskupu ir Cholmo–Varšuvos vyskupijos vikaru, 1898 paskirtas Aleutų salų ir Aliaskos vyskupu (rezidavęs San Franciske, Niujorke), Šiaurės Amerikoje kūręs parapijas, atidaręs dvasines seminarijas Mineapolyje ir Klyvlende, įsteigęs vienuolyną Pensilvanijoje, pastatydinęs Niujorko Šventojo Mikalojaus katedrą, nuo 1905 Aleutų salų ir Šiaurės Amerikos, 1907-1913 Jaroslavlio ir Rostovo, nuo 1914 – Vilniaus arkivyskupas, 1917 išrinktas Maskvos ir Kolomnos metropolitu, Maskvos Kremliaus Dievo Motinos Užmigimo katedroje intronizuotas Maskvos ir Visos Rusios patriarchu, skelbęs Bažnyčios apolitiškumo principą, dėl „antitarybinių poelgių“ (protestų prieš antireliginę RSDDP(b) veiklą) 1922 areštuotas (paskirtas namų areštas Maskvos Dòno vienuolyne), 1923 RTFSR Aukščiausiajam teismui įteikęs paaiškinamąjį pareiškimą dėl savo pozicijos, atsiribojęs nuo kontrrevoliucinių organizacijų (1924 TSRS Centrinio vykdomojo komiteto prezidiumo nutarimu kaltinimai panaikinti), gyvenęs Maskvos Dono vienuolyne, miręs Maskvoje, palaidotas Dono vienuolyne (Verbų sekmadienį, dalyvaujant 56 vyskupams ir apie 500 kunigų) (Rùsijos TS Federãcinė Respùblika) († 1925). Kanonizacija (Rùsijos Federãcija) (1989)

Šventasis vienuolis Efrèmas Eustãtijus (Eustãfijus) Naugardìškis, Perekopìškis, kilęs iš Kãšino, Švenčiáusiosios Trejýbės Makãrijaus iš Koliagỹnės († 1483) vienuolyno prie Žãbnės ir Vòlgos santakos (vtv. Koliagỹnė; vėliau m. Kaliãzinas) ir Viẽšpaties Paėmìmo į̃ Dañgų Sãbo Višerìškio († 1460) prie Vìšeros upės vienuolynų vienuolis (Kãšino Kunigaikštỹstė/ Tvèrės Didžióji Kunigaikštỹstė), Viẽšpaties Apreiškìmo (Teofãnijos) vienuolyno greta Ìlmenio ežero prie Juodósios ir Veróndos upių netoli Dìdžiojo Naũgardo (vėliau vtv. pavadinta Pértaka – Perekòpu, Perekòmu) įkūrėjas, miręs Viẽšpaties Apreiškìmo (Teofãnijos) vienuolyne (rugsėjo 26/ spalio 9), palaidotas Apreiškìmo vienuolyno Šveñtojo Mikalõjaus bažnyčioje (Maskvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († 1492)

Šventasis teisusis Gedeõnas (Gideõnas), Biblijos personažas, Izraelio teisėjas, antrasis po Deboros legendinis izraelitų didvyris, kurio istorija papasakota Teisėjų knygoje (Ts 6-8), pasak kurios, Viešpaties angelo paragintas (Ts 6, 15; 16) su 300 karių nugalėjęs midjaniečius – tuo metu vienų iš aršiausių jų priešų, apgynęs žydus nuo amalekiečių „bei kitų Rytų gyventojų“, sujungęs žydų gentis į vieną valstybę, kurią valdęs 40 metų, o šalyje tada viešpatavusi taika (Izraèlio Žẽmė) (XIX a.pr.Kr. )