Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVÌDEŠIMT TREČIÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 6:
Gelbėk, Viešpatie, savo tautą ir paveldą savo laimink! (Ps 27 (28), 9)
Tavęspi, Viešpatie, šaukiuosi, Uola mano, nebūki man kurčias. (Ps 27 (28), 1)

II prokimenas, t.4 (didžiajam kankiniui Demetrijui):
Šaunūs ištikimieji Viešpaties žmonės – būti su jais Jam didžiai malonu! (Ps 15 (16), 3)
Akyse nuolatos Viešpats man stovi, Jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. (Ps 15 (16), 8)

III. Aleliuja, t. 6:
Kurį Aukščiausias globoja, kurs gyvena Visagalio pavėsy, (Ps 90 (91), 1)
Viešpačiui sako: „Prieglobsti mano, tvirtove, o mano Dieve, Tavim aš viliuosi“. (Ps 90 (91), 2)

IV. Aleliuja, t. 4 (didžiajam kankiniui Demetrijui):
Teisuolis klestės sau kaip palmė, kaip kedras Libano šakosis. (Ps 91 (92), 13)
Viešpaties namuos pasodintas, žydės jisai prieangiuos Dievo. (Ps 91 (92), 14)

Šventasis didysis kankinys Demètrijus Tesalonikiẽtis Miroblìtas (miraskleidỹs, mirdavỹs), kurio kankinystės aprašymas išliko IX amžiaus tekstuose (išskiriamos trys redakcijos), kuriais remiantis (Acta SS, t. 4 oct., p. 50-209), gimęs Makedònijos Tesalonìkuose, aukšto valstybės pareigūno, gal prokònsulo, slapto krikščionio, šeimoje, galbūt išrinktas sinklìtiku (senãtorium), vėliau – imperatoriaus paskirtas Helãdės antipatù (prokònsulu), pelnęs imperatoriaus ipáto (vietininko) titulą, tarnavęs kaip dievobaimingas ir atjautus, ginantis skriaudžiamuosius, krikščionis, skelbęs Evangèliją, po imperatoriaus Aurèlijaus Valèrijaus Diokletijãno (284-305) ketvirtojo edikto apie krikščionių persekiojimą suimtas ir įkalintas, garsiai išpažinęs tikėjimą, nuteistas ir nužudytas Makedònijos Tesalonìkuose (pagal 411 metų sìrų martirologą – Žemutìnės Panònijos Sìrmijuje), valdant Gãjui Galèrijui Valèrijui Maksimìnui Dãjai (305-311) (Ròmos Impèrija) († ~306)

Šventasis kankinys Lùpas Tesalonikiẽtis, iš Makedònijos Tesalonìkų, Demètrijaus Tesalonikiẽčio († ~306) tarnas, garsiai išpažinęs tikėjimą, suimtas ir nukirsdintas Makedònijos Tesalonìkuose valdant Gãjui Galèrijui Valèrijui Maksimìnui Dãjai (305-311) (Ròmos Impèrija) († po 306)

Baisaus žemės drebėjimo, ištikusio Konstantinòpolį, Rytų̃ Ròmos Impèriją valdant (717-741) ikonoklãstui Lẽonui III Isáurui, prisiminimas (Rytų̃ Ròmos Impèrija) (740)

Šventasis vienuolis Atanãzijus (Atanãzas) Bitìnas (Medikiẽtis), Nìketo Išpažinėjo (Medikiẽčio) († 824; balandžio 3/16) bendražygis, Medìkijos Šveñtojo Ser̃gijaus (Tėvų̃) vienuolyno Bitìnijos Trìglijoje prie Bitìnijos Olìmpo kalno (netoli Prū̃sos) vienuolyno vienuolis, miręs ir palaidotas Olìmpo kalno vienuolyne (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († ~814)

Šventasis vienuolis Demètrijus Basarbovìškis, Naujàsis, gyvenęs Osmãnų Impèrijos užkariautos Bulgãrijos Žẽmėje, netoli Basarbòvo prie Rùsės Lòmo upės (dab. Š. Bulgãrija), jauname amžiuje piemenavęs, vėliau – vedęs, po žmonos mirties, pagal kai kuriuos jo gyvenimo aprašymus, gyvenęs atsiskyręs, sodininkavęs, pagal kitus – iškart išėjęs į šalia Basarbòvo, 10 kilometrų nuo Rùsės, Rùsės Lòmo upės slėnio uolyne buvusį vienuolyną, garsėjęs itin asketišku gyvenimu, miręs prie Rùsės Lòmo upės, palaidotas vienuolyne (Rùsijos-Tur̃kijos karo metais (1768-1774) palaikai išvežti saugoti į Rùsiją, vėliau perkelti į Bukarèšto katedrą) (Osmãnų Impèrija) († 1685)

Šventasis vyskupas Teofìlas Naugardìškis, iš Dìdžiojo Naũgardo Žẽmės, vienuoliškuosius šventimus gavęs Òtnės Trijų̃ Šventų̃jų Hierárchų (ir Šveñtojo Mikalõjaus Stebuklãdario) šalia Naũgardo vienuolyne, po Dìdžiojo Naũgardo arkivyskupo Jònos († 1470) mirties, remiant „lietùvių partijai“ ir valdant lietùvių kunigaikščiui, Lietuvõs didžiojo kunigaikščio (1345-1377) bei Vìtebsko kunigaikščio (1318-1345) Al̃girdo († 1377) proanūkiui Mýkolui (Michaìlui) Olelkáičiui († 1482), Olel̃kos Aleksándro († 1455) sūnui, Kopỹliaus (Kapỹliaus) (1443-1481), Slùcko (1455-1481) ir Dìdžiojo Naũgardo (1470-1471) kunigaikščiui, išrinktas Dìdžiojo Naũgardo ir Pskòvo arkivyskupu, 1480 Vladìmiro ir̃ Maskvõs didžiojo kunigaikščio (1452-1505), Visõs Rusiõs valdovo (1462-1505) Jõno (Ivãno) III, Bazìlijaus sūnaus († 1505) įsakymu nuverstas nuo vyskupo sosto, areštuotas, išsiųstas į Mãskvą ir įkalintas Šveñtojo Arká́ngelo Mykolo Stebùklo Chònuose (Čiū̃do) Maskvõs Krem̃liuje vienuolyne, 1483, atsisakius vyskupystės ir pažadėjus „gyventi nuolankiai iki paskutinio atodūsio“, išleistas į laisvę, 1484 išvykęs Lietuvõs Dìdžiąją Kunigaikštỹstę, Kìjevo Žẽmę, tapęs Kìjevo Pečiòrų vienuolyno vienuoliu, kur ir miręs, valdant Kazìmierui Jogailáičiui († 1492), Lietuvõs didžiajam kunigaikščiui (1440-1492) (ir Lénkijos karaliui (1447-1492)), palaidotas Pečiòrų Tolimõsiose Olosè (išgarsintas stebuklų, vykusių prie šventųjų jo palaikų) (Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė) († 1484)