Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVIDEŠIMTÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 8 (apaštalams):
Per visą žemę eina jų žinios aidas, jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. (Ps 18 (19), 5)
Skelbia dangus Dievo šlovę, apie Jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja. (Ps 18 (19), 2)

II prokimenas, t. 7 (Kiprijonui):
Viešpaties akyse didžiai brangūs mirštantys Jojo šventieji. (Ps 115 (116B), 6)
Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu, už visa gera, ką man padarė? (Ps 115 (116B), 3)

III. Aleliuja, t. 1 (apaštalams):
Dangus garsina, Viešpatie, Tavo nuostabius darbus, Tavo ištikimybę – susirinkimas šventųjų. (Ps 88 (89), 6)
Dievas garbinamas šventojoj taryboj. (Ps 88 (89), 8)

IV. Aleliuja, t. 2 (Kiprijonui):
Tavo  kunigai teisumu  teapsirėdo, tavo ištikimieji tešaukia iš džiaugsmo. (Ps 131 (132), 9)
Nes Viešpats tikrai pasirinko Sioną, jam čia patiko buveinę turėti. (Ps 131 (132), 13)

Šventasis kankinys vyskupas Kiprijõnas (Kiprijãnas) Antijochiẽtis, iš Šiaurės Ãfrikos Kartãginos arba Sìrijos (Antijochė́jos prie Orònto), pagonių šeimos, mokęsis Argolìdės Árguose, Tauropòlijuje, Peloponèso Lakedaimonè, Egìpto Memfìdėje, Babilònijos sostinėje Babilonè, tapęs stabmeldžių žyniu (pasak hagiografijų, gerai išmanęs įvairius „burtininkavimo būdus“, tarnavęs vienoje iš pagrindinių Impèrijos pagonių šventviečių – pačioje „dievų buveinėje“, ant Tesãlijos Olìmpo kalno), vėliau gyvenęs Antijochė́joje (gabūt Sìrijos), Justìnos Antijochiẽtės († 268/304/307) apšviestas įtikėjęs į Jė́zų Krìstų (pakrikštytas galbūt Nikomedė́jos vyskupo Antìmo Nikomediẽčio (†~303)), skelbęs Evangèliją, paskirtas vyskupu, krikščionių persekiojimo metais – valdant Márkui Aurèlijui Valèrijui Kláudijui II Gòtui (268-270) arba Gãjui Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui (284-305) ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui (285-305; uzurp. 306-308, 310) – suimtas, nukirsdintas Bitìnijos Nikomedė́joje (Ròmos Impèrija) († 268/304/307)

Šventieji kankiniai: diakonė Justinà Antijochiẽtė, mergelė, iš Antijochė́jos (galbūt Sìrijos), pagonių šeimos, įtikėjus į Jė́zų Krìstų skelbusi Evangèliją, apšvietusi Kiprijõną (Kiprijãną) Antijochiẽtį († 268/304/307), o taip pat Teoktìstas Nikomediẽtis, karys, įtikėjęs į Jė́zų Krìstų, krikščionių persekiojimo metais – valdant Márkui Aurèlijui Valèrijui Kláudijui II Gòtui (268-270) arba Gãjui Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui (284-305) ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui (285-305; uzurp. 306—308, 310) – suimti, nukirsdinti Bitìnijos Nikomedė́joje (Ròmos Impèrija) († 268/304/307) 

Šventasis Krìstaus Kvailẽlis Andriẽjus Karalmiestiẽtis (Konstantinapoliẽtis), Sálas, buvęs vergas, krikščionis asketas, keliauninkas, gyvenęs Bizántijos Impèrijos sostinėje Konstantinòpolyje (Karálmiestyje), kuriam, o taip pat jo mokiniui Epifãnijui Konstantinopoliẽčiui († X a.), po visą naktį trukusių pamaldų Konstantinòpolio Blachèrnų Švenčiáusiosios Diẽvo Gimdýtojos bažnyčioje, kai Konstantinòpolio miestas buvo apgultas priešo (tur̃kų) kariuomenės, apsireiškusi Diẽvo Mótina: lydima angelų ir šventųjų Marijà apdengusi susirinkusius tikinčiuosius savo skraiste (omoforijum); kai regėtojai apie tai paskelbę, turkai nutraukę apgultį ir atsitraukę nuo Konstantinòpolio (Rytų Ròmos Impèrija) († ~936)

Šventoji ištikimoji Anà (Onà) Sòfija (kai kur Eufrosìnija) Kašinìškė (Kašiniẽtė), Kãšino kunigaikštienė, gimusi apie 1280 Didžiãjame Rostovè (Dìdžiojo Rostòvo Kunigaikštỹstė), Demètrijaus (Dimìtrijaus) Rostovìškio († 1294), Borìso sūnaus, Rostòvo (1278-1286, 1288-1294) ir Ùgličiaus (1285-1288) kunigaikščio dukra, Mýkolo (Michaìlo) Tverìškio († 1318), Jaroslãvo sūnaus, Tvèrės kunigaikščio (1282/1286-1318), Vladìmiro didžiojo kunigaikščio (1305-1318), 1318 nužudyto Uzbèko, Áukso òrdos chãno (1313-1342), įsakymu, sutuoktinė, Kãšino Šventõsios Sòfijos vienuolyno, įkurto 1293 jos vyro sesers Sòfijos Kašinìškės († XIV a.), vienuolė (ir igumenė), Kãšino Švenčiáusiosios Diẽvo Gimdýtojos Užmigìmo vienuolyno schivienuolė, mirusi ir palaidota Diẽvo Gimdýtojos Užmigìmo vienuolyne (Kãšino Kunigaikštỹstė) († ~1368)

Šventasis teisusis Teodòras (Fiòdoras) Ušakòvas, Sanaksarìškis, jūrų laivyno vadas, admirolas (1799), iš Jaroslãvlio gubernijos, Romãnovo apskrities Burnakóvo, bajorų Ušakòvų giminės, mokęsis Sánkt Peterbùrgo Jū́rų kadètų korpuse, tarnavęs Báltijos laivyne, dalyvavęs 1768-1774 kare su Tùrkija, nuo 1790 Juodósios jūros laivyno vadas, per 1787-1791 Rùsijos-Tùrkijos karą Kèrčės, Teñdros (abu 1790), Kaliãkros (1791) mūšiuose sutriuškinęs Tùrkijos laivyną, per karą su Prancūzijà 1798–1800 vadovavęs jungtiniam Rùsijos ir Tùrkijos laivynui Vidùržemio jūroje, 1799 pergalingai laimėjęs Kòrfu (Kèrkyros) karinę operaciją prieš prancū̃zus ir užėmęs Jònijos salas, 1805–1807 Báltijos laivyno vadas, dievobaimingas ir pamaldus krikščionis, ištikimas Stačiãtikių Bažnýčios narys, visur ir visada pasitikėjęs Dievù, kuris buvo jo „pagalbininkas“, „jėga ir skydas“ (Ps 27(28),7), rėmęs Bažnýčią ir stokojančiuosius, mūšiuose nepatyręs nė vieno pralaimėjimo, miręs Tambòvo gubernijoje, Tèmnikovo apskrities Aleksèjevkoje, palaidotas Sanaksãrio prie Mokšõs upės Švenčiáusiosios Diẽvo Mótinos Gimìmo vienuolyne valdant Aleksándrui Paláimintajam († 1825), Póvilo sūnui, Visõs Rùsijos Imperãtoriui ir̃ Patval̃džiui (1801-1825), taip pat Pskòvo Valdõvui bei Smoleñsko, Lietuvõs, Voluĩnės ir Podòlės didžiajam Kunigáikščiui, Lénkijos, Kazãnės ir kitų̃ Žẽmių Karãliui, Estliádijos, Lifliándijos, Kurliádijos, Žemaitìjos ir kitų̃ Žẽmių Kunigáikščiui (Rùsijos Impèrija) († 1817)