Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVIDEŠIMTÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

ŠVENČIÁUSIOSIOS MŪ́SŲ VALDÕVĖS DIẼVO GIMDÝTOJOS IR̃ VISUOMÈT MERGẼLĖS MARÌJOS GLOBÀ

I prokimenas, t. 3 (Dievo Gimdytojai):
Mano siela šlovina Viešpatį, džiaugiasi mano dvasia Dievu, savo Gelbėtoju. (Lk 1, 46-47)
Nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę; štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos. (Lk 1, 48)

II. Aleliuja, t. 8 (Dievo Gimdytojai):
Klausykis, dukra, pažvelki čionai, atkreipk savo ausį. (Ps 44 (45), 11a)
Liaudies didžiūnai tau stengsis įtikti. (Ps 44 (45), 13)

Švenčiáusiosios mū́sų Valdõvės Diẽvo Gimdýtojos ir̃ Visuomèt Mergẽlės Marìjos Globõs (Diẽvo Mótinos Omofòrijaus) šventė — viena svarbiausių Diẽvo Mótinos Mergẽlės Marìjos švenčių (Didžioji, bet ne iš 12 didžiausiųjų), pasak tradicijos, kilusi X amžiuje po Diẽvo Mótinos apsireiškimo, įvykusio po visą naktį trukusių pamaldų Bizántijos Impèrijos sostinės Konstantinòpolio Blachèrnų Švenčiáusiosios Diẽvo Gimdýtojos bažnyčioje (su kuria siejama ir Diẽvo Gimdýtojos Ãpdaro, rasto (471) Galilė́jos Nazaretè, padėjimo šventė), dviem žmonėms — Krìstaus Kvailẽliui Andriẽjui († ~936) ir jo mokiniui Epifãnijui Konstantinopoliẽčiui († X a.), kai Konstantinòpolio miestas buvo apgultas priešo (tur̃kų) kariuomenės; Andriẽjus ir Epifãnijus regėję lydimą angelų ir šventųjų Diẽvo Mótiną Marìją, apdengiančią susirinkusius tikinčiuosius savo skraiste (omofòrijum), o netrukus, kai regėtojai apie tai paskelbę, turkai nutraukę apgultį ir atsitraukę nuo Konstantinòpolio. 

Šventasis apãštalas iš 70-ies Anãnijus (Anãnijas) Damaskiẽtis, krikščionis iš Damãsko, minimas Apãštalų darbų̃ knygoje: kai Saũlius Tarsiẽtis, būsimasis apaštalas Paũlius († ~67), aukštųjų kunigų įgaliotas krikščionių persekiotojas, „tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viẽšpaties mokinius“ (Apd 9, 1) atjojęs prie Damãsko Krìstaus ištiktas apako, Viẽšpačiui liepus, Anãnijus „uždėjęs ant Saũliaus rankas“, jį išgydęs (Apd 9, 10-17), paskui – pakrikštijęs, suimtas Palestìnos Eleuteròpolyje (tarp Jerùzalės ir Gãzos), užmuštas akmenimis Eleuteròpolio pakraštyje (Ròmos Impèrija) († I a.)

Šventasis vienuolis Romãnas Daĩnius, Saldžiagiẽsmis (Melòdas), gimęs apie 490 Mesopotãmijoje, Sìrijos Edèsoje, pakrikštytas ir gavęs diakono šventimus Finìkijos Berìtėje, apie 517-518 atvykęs į Trãkiją, apsigyvenęs Konstantinòpolyje, tarnavęs Švenčiausiosios Diẽvo Mótinos Kìrose bažnyčioje, dirbęs dainavimo mokytoju, poetas, vienas didžiausių himnografų, kompozitorius, šimtų kondakų autorius (tarp kurių ir iki šiol giedamo Kalėdų šventės kondako: „Mergelė šiandien Esatį Pranokstantį gimdo,/ o žemė olą Nepasiekiamajam dovanoja;/ angelai ir piemenėliai teikia šlovę,/ išminčiai gi su žvaigžde keliauja./ Nes dėl mūsų gimė// Kūdikėlis Mažas,/ Nuo Amžių Dievas“), miręs ir palaidotas Konstantinòpolyje Rytų̃ Ròmos Impèriją valdant imperatoriui Flãvijui Sabãtijui Justinijãnui (527-565) (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († 556)

Šventasis kankinys Domnìnas Tesalonikiẽtis, iš Makedònijos Tesalonìkų, suimtas, kankintas ir nukentėjęs dėl tikėjimo valdant Gãjui Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui (284-305) ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui (285-305; uzurp. 306-308, 310), įsakius imperatoriui Maksimijãnui (Ròmos Impèrija) († ~284/305)