Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

AŠTUNTÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I. Prokimenas, t. 8 (apaštalams lygiai Olgai Elenai):
Per visą žemę eina jų žinios aidas, jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. (Ps 18 (19), 5)
Skelbia dangus Dievo šlovę, apie Jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja. (Ps 18 (19), 2)

II prokimenas, t. 7:
Aukštinkit mūsų Dievą, kniubkite prieš Jo sosto pakojį, nes Jis yra šventas! (Ps 98 (99), 5)
Viešpats yra Valdovas, tesibaimina tautos! (Ps 98 (99), 1a)

III. Aleliuja, t. 1 (apaštalams lygiai Olgai Elenai):
Dangus garsina, Viešpatie, Tavo nuostabius darbus, Tavo ištikimybę – susirinkimas šventųjų. (Ps 88 (89), 6)
Dievas garbinamas šventojoj taryboj. (Ps 88 (89), 8)

IV. Aleliuja, t. 1 (Kristaus Kryžiui):
Atsimink šitą savo bendriją, kurią įsigijai jau senovėj. (Ps 73 (74), 2)
Tu, Dieve, mano Valdovas nuo amžių, išgelbėjęs mus pasaulio viduryje. (Ps 73 (74), 12)

Eutìmijos Šlovingiáusiosios († ~304) Stebùklo, įvykusio 451 Visúotinio Bažnýčios Susirinkìmo dienomis Chalkedone, valdant Flãvijui Markijãnui (450-457), ir nulėmusio stačiatikybės pergalę. (Susirinkìmas paskelbė kristològinę dògmą: Jė́zus Krìstus yra vienas asmuo – tikras Diẽvas, gimęs prieš visus amžius iš Tė́vo, ir tikras žmogus, gimęs iš Mergẽlės Marìjos, Diẽvo Gimdýtojos, – dviejų nekintamų, nedalomų, neišskiriamų dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių, kurių savitumas išlieka viename asmenyje ir vienoje hipostãzėje) (Rytų̃ Ròmos Impèrija) (451)

Šventoji didžioji kankinė Eutìmija Šlovingiáusioji, kilusi iš Mažósios Ãzijos, Chalkedòno, suimta, kankinta ir mirusi Chalkedone, palaidota Chalkedòno priemiestyje valdant Gãjui Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui (284–305) ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui (286-305) (Ròmos Impèrija) († ~304)

Šventasis kankinys vyskupas Eusèbijus Romiẽtis, galbut iš Akvilė́jos (Venètijos ir Hìstrijos regionas prie Adrijos), pagal kilmę – graĩkas, (gal „Ganýtojo“ galimo autoriaus Hèrmo († I/II a.) brolis (Muratorijaus kanonas; II a.), 140 išrinktas Lãcijaus Ròmos vyskupu (popiežiumi), kovojęs su erezijomis, pasisakęs prieš Markiòną († II a.), neigusį žmogišką Jė́zaus Krìstaus prigimtį, gnòstiką Valentìną Egiptiẽtį († II a.), nužudytas Sikìlijoje valdant imperatoriui Tìtui Antonìnui Pìjui (138-161) (Ròmos Impèrija) († ~155) 

Šventasis kankinys vyskupas Pìjus Romiẽtis, galbūt iš Akvilė́jos (Venètijos ir Hìstrijos regionas prie Adrijos), pagal kilmę – graĩkas, (gal „Ganýtojo“ galimo autoriaus Hèrmo († I/II a.) brolis (Muratorijaus kanonas; II a.), 142/146 išrinktas Lãcijaus Ròmos vyskupu (popiežiumi), kovojęs su erezijomis, pasisakęs prieš gnòstiką Valentìną Egiptiẽtį († II a.), Markiòną († II a.), neigusį žmogišką Jė́zaus Krìstaus prigimtį, galbūt atskyręs jį nuo Bažnýčios, bažnyčių statytojas, nužudytas Lãcijaus Ròmoje valdant imperatoriui Tìtui Antonìnui Pìjui (138–161) ar Márkui Aurèlijui Antonìnui (161-180) (Ròmos Impèrija) († ~157/161)

Šventasis kankinys Kindė́jas Pamfìlas (Sidiẽtis), presbiteris, iš Mažósios Ãzijos, Pamfìlijos Sìdos, nukentėjęs Pamfìlijos Sìdoje valdant Gãjui Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui (284–305) ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui (285–305) (arba Márkui Aurèlijui Karìnui (283-285) ir Márkui Aurèlijui Numèrijui Numerijãnui (283-284)) (Ròmos Impèrija) († ~283/305)

Šventieji kankiniai Januãrijus Nikopoliẽtis ir Pelãgija Nikopoliẽtė, iš Armė́nijos Nikòpolio, nukankinti Nikòpolyje valdant Valèrijui Licinijãnui Licìnijui (308-324) ir Flãvijui Valèrijui Konstantìnui (Didžiájam) (306-337) (Ròmos Impèrija) († ~310)

Šventoji apaštalams lygi palaimintoji Òlga (Vòlga) Elenà, Kìjevo didžioji kunigaikštienė, Kìjevo Rusiõs valdovė (945-~960), pirmojo istorinio Kìjevo Rusiõs didžiojo kunigaikščio (912–945), Riurikáičių dinastijos pradininko Ìgorio Riurikáičio († ~945) žmona, Sviatoslãvo Riurikáičio, Kìjevo didžiojo kunigaikščio (945-972), motina, Vladìmiro Dìdžiojo († ~1015), Dìdžiojo Naũgardo (970-988) kunigaikščio, Kìjevo didžiojo kunigaikščio (980-1015), senelė, drevliãnams 945 nužudžius Ìgorį perėmusi valdžią (valdžiusi už mažametį sūnų Sviatoslãvą, jam dažnai kariaujant – ir vėliau), narsiai kovojusi su išorės priešais, atkeršijusi drevliãnams, sudeginusi sostinę Iskòrostenį (į šiaurės vakarus nuo Kìjevo, prie Ùžo upės), pavertusi juos Kìjevo Rusiõs valdiniais ir primetusi dideles duokles, vėliau (968) – vadovavusi Kìjevo gynimui nuo pečenègų, ne vėliau kaip 957 pasikrikštijusi (Konstantinòpolyje arba Kìjeve), Rusiõs žemėse skleidusi krikščionybę, griovusi stabmeldžių stabus, stačiusi bažnyčias, „žibėjusi tarp pagonių, kaip perlas purvynėje“ (Būtų̃jų laikų̃ pãsakojimas, metai 969), 960 perdavusi valdžią Sviatoslãvui, mirusi Kìjeve (Kìjevo Rusià) († 969)