Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVIDEŠIMTPIRMÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 4: 
Viešpatie, kokia didinga Tavo kūryba! Kaip išmintingai Tu visa sukūrei! (Ps 103 (104), 24)
Siela manoji, tu Viešpatį šlovink! Viešpatie, mano Dieve, koks esi didis! (Ps 103 (104), 1a)

II prokimenas, t. 6 (Septynių Visuotinių Bažnyčios Susirinkimų Tėvams):
Pašlovintas esi, Višpatie, mūsų tėvų Dieve, ir girtinas, ir garbingas Tavo vardas per amžius! (Dan 3, 26 /pagal gr. Septuaginta/)
Nes Tu teisus dėl visko, ką mums padarei. (Dan 3, 27 /pagal gr. Septuaginta/)

III. Aleliuja, t. 4:
Imk vỹlyčią, su pergale žygiuoki ginti tiesos, romùmo beigi teisumo. (Ps 44 (45), 5)
Tu brangini, kas teisinga, o nekentì nedorybės. (Ps 44 (45), 8)

IV. Aleliuja, t. 1 (Septynių Visuotinių Bažnyčios Susirinkimų Tėvams):
Aukščiausiasis Dievas, Viešpats, byloja, nuo Rytų ligi Vakarų šaukdamas žemę: (Ps 49 (50), 1)
„Surinkite šičion visus mano šventuosius, kurie su manim Sandorą darė, aukodami auką“. (Ps 49 (50), 5)

Septinto Visuotinės Bažnyčios Susirinkimo Tėvų paminėjimas (787)

Šventieji kankiniai Pròbas Tarsìškis, iš Pamfìlijos Sìdės, Tárachas Tarsìškis, iš Ilìrijos, rytinio Ãdrijos pajūrio krašto, ir Andrònikas Tarsìškis, iš Mažósios Ãzijos, Jònijos Efèso, kariai, tarnavę Kilìkijos Társe, garsiai išpažinę tikėjimą, atsisakę aukoti stabmeldžių dievams, nukankinti Kilìkijos Társe imperatorių Gãjaus Aurèlijaus Valèrijaus Diokletijãno (284-305) ir Márko Aurèlijaus Valèrijaus Maksimijãno (285-305; uzurp. 306-308, 310) bei Kilìkijos valdytojo Flavijãno persekiojimų metais (Ròmos Impèrija) († ~304)

Šventoji kankinė Domininkà (Domininà) Anazarbìškė, iš Mažósios Ãzijos, Antrõsios Kilìkijos provincijos, garsiai išpažinusi tikėjimą, suimta, kalinta, kankinta ir mirusį Kilìkijos Anazárbo (t. p. Kijìndai, vėliau – Justinòpolis) kalėjime, valdant Gãjui Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui (284-305) ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui (286-305) (Ròmos Impèrija) († ~286)

Šventasis vyskupas Martỹnas Gailestìngasis Turoniẽtis (Turonìškis), iš Panònijos (į pietus nuo Ìstro tarp Dãkijos, Nòriko ir Ilìrijos) Sabãrijos, apie 331-336 romėnų armijos karininkas, kuris, pasak legendos, atsisakęs eiti į mūšį – esą su priešais krikščionys turi kariauti kryžiumi, o kardas gali būti naudojamas tik prieš nusikaltėlius, prie miesto vartų pamatęs šąlantį elgetą kardu padalijęs savo karišką apsiaustą ir pusę jam atidavęs, pasitaikius progai palikęs armiją ir išvykęs į Akvitãniją, 334 piktònų Limòno vyskupo (ir iškilaus krikščionių teologo) Hilãrijaus († ~367) pakrikštytas, grįžęs į Sabãriją, misionieriavęs, bet dėl ginčų su arijõnais palikęs kraštą, kaip atsiskyrėlis gyvenęs Ligùrijoje, Galinãrijos (Gailijãtos) saloje, vyskupui Hilãrijui pakvietus, apsigyvenęs dykynėje netoli piktònų Limòno, įkūręs pirmąjį vienuolyną Gãlijoje, apie 371 prieš savo valią gyventojų išrinktas Turònų Augùstos (Cezarodū̃no) vyskupu, rėmęs bažnyčių statybas, rūpinęsis misijomis, dvasininkijai skiepijęs asketišką gyvenimą, uždraudęs stabmeldiškas apeigas, aprašytas gãlų aristokrato Sulpìcijaus Sevèro (360-† 420) „Šventojo Martyno gyvenime“ (~396) (Sulpicius Severus, Vita sancti Martini/ CPL, N 475), miręs Lugdū̃no Gãlijos srities Kándijoje Vakarų̃ Ròmos Impèriją valdant Flãvijui Honòrijui (395-423) (Rytų̃ – Flãvijui Arkãdijui (395-408)) (Vakarų̃ Ròmos Impèrija) († ~397)

Šventasis vienuolis Kòzmas Poètas, Majumiẽtis (Jeruzaliẽtis, Hagiopolìtas), gimęs Palestìnos Jerùzalėje, anksti tapęs našlaičiu, įsūnytas Jõno Mansùro Damaskiẽčio († ~777/780) tėvo Serdžùno (Ser̃gijaus) ibn Mansùro, Damãsko kalìfo logotèto († VIII a.), kaip ir Jõnas Mansùras Damaskiẽtis, auklėtas ir mokslintas (mokęsis teologijos, literatūros, matematikos, filosofijos, retorikos) apsišvietusio vienuolio Kòzmo Sikiliẽčio († VIII a.), smerkęs ikonoklãzmą ir ikonoklastùs, drauge su Jonù palikęs Damãską, apsigyvenęs Palestìnoje, apie 732 įstojęs į Šveñtojo Sãbo Pašvéntintojo vienuolyną Palestìnos Kedròno slėnyje prie Jerùzalės, 743 paskirtas Palestìnos Majùmos (netoli Gãzos) vyskupu, miręs Majùmoje, kaip ir jo bendražygis Jõnas Mansùras Damaskiẽtis – vienas iškiliausių himnogrãfų, įvairių kanonų autorius, miręs valdant Bagdãdo kalifãto chalìfui (786–809) Harùnui ar Rašìdui (Bagdãdo (Abasìdų) Kalifãtas) († ~787)

Šventasis vienuolis Simeònas Naujàsis Teològas, mąstytojas, rašytojas, poetas, žymiausias hesichãzmo sąjūdžio apologetas ir teoretikas, gimęs apie 946/949 Mažójoje Ãzijoje, Galãtijos (Paflagònijos) Basilė́jone (buv. Helijòpolis – Julijòpolis), kilmingoje šeimoje, mokęsis Konstantinòpolyje, Simeòno Dievobáimingojo Studìto († ~987), paprasto vienuolio, apšviestas ir paskatintas įstojęs į Flãvijaus Stùdijaus (Studìtų) Šveñtojo Jõno Pìrmtako vienuolyną Konstantinòpolyje, apie 980 persikėlęs į Šveñtojo Mãmanto (Mãmo) vienuolyną prie Konstantinòpolio, po kelių metų paskirtas jo igumenu, gavęs presbiterio šventimus, ištremtas iš Konstantinòpolio, pasitraukęs į Bòsporo pakrantę, kur įkūręs Šventõsios Marìnos vienuolyną, parašęs didžiumą savo kūrinių, miręs ir palaidotas Marìnos vienuolyne prie Bòsporo, pramintas „Naujuoju Teologu“ (Tradicija titulą „teologas“ buvo suteikusi tik dviem asmenybėms – evangelistui Jõnui († ~98/117) ir Grigãliui Nazianziẽčiui († 390)); jo mokinys Nìketas Stetãtas (Pectorãtas) († ~1090) surinkęs ir perrašęs Simeòno raštus parengė pomirtinį rinkinį, parašė biografiją (Simeòno palikimas – teologiniai, etiniai, katechetiniai traktatai, tomas himnų, daug laiškų) (Rytų̃ Ròmos Impèrija) († ~1022)