Apie gyvenimą Kristuje ir Bažnyčioje

DVÌDEŠIMT KETVIRTÓJI SAVÁITĖ PÕ SEKMÌNIŲ (PENTEKÒSTĖS)

I prokimenas, t. 4 (didžiajai kankinei Paraskevei Jonėnei):
Šiurpulingai didus Dievas savo šventovėj, Izraelio Dievas! (Ps 67 (68), 36)
Susirinkę į sueigą pagarbinkit Dievą – Viešpatį visi, kurie iš Izraelio šaltinio! (Ps 67 (68), 27)

II. Aleliuja, t. 1 (didžiajai kankinei Paraskevei Jonėnei):
Viešpaties aš kantriai laukiau, ir jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo manąjį šauksmą. (Ps 39 (40), 2) 
Iš mirtinos pelkės mane jis ištraukė, iš tos baisiausios klampynės. (Ps 39 (40), 3)

Šventoji didžioji kankinė Paraskèvė Jonė́nė, gimusi Mažõjoje Ãzijoje, Ròmos Likaònijos (tarp Frigijos ir Kapadokijos) provincijoje, Ikònijo mieste, sinklìtiko (senãtoriaus) šeimoje, dievobaiminga krikščionė, imperatoriaus Gãjaus Aurèlijaus Valèrijaus Diokletijãno (284-305) 303 pradėto persekiojimo metais suimta ir nuvesta pas Galãtijos (?) vietininką Aètlija (Antònijų) (kuriam ji paaiškinusi kodėl tėvai davė jai davė Paraskèvės vardą – pagerbdami Krìstaus kančią, o Aètlijas pasakęs, kad jos vardas – parengimas pačios jos kančiai (gr. klb. Παρασκευή Paraskèvė – Núovakarė, Pẽtnyčia (svet. iš brus. пятнiцa) – parengimas, šeštadienio išvakarės, penktadienis), kankinta ir nukirsdinta valdant Aurèlijui Valèrijui Diokletijãnui ir Márkui Aurèlijui Valèrijui Maksimijãnui (285-305; uzurp. 306-308, 310) (Ròmos Impèrija) († ~303/305)

Šventieji kankiniai Tereñcijus Sìras ir Neonìlė Sìrė, iš Sìrijos, garsiai išpažinę tikėjimą, suimti smerkę stabmeldystę, nuteisti mirti, o taip pat jų vaikai Sarbèlas Sìras, Fòtijus (Fòtas) Sìras, Teodùlas Sìras, Hijerãksas Sìras, Nìtas Sìras bei Bèlė Sìrė (Bèlas Sìras) ir Eunìkė Sìrė, nukirsdinti valdant imperatoriui Gãjui Mèsijui Kvìntui Trajãnui Dècijui (249-251) (Ròmos Impèrija) († ~249/251)

Šventasis vienuolis Stẽponas Palestìnas (Sabaìtas), gyvenęs Sìrijos Palestìnoje, Šveñtojo Sãbo Pašvéntintojo vienuolyno Palestìnos Kedròno slėnyje prie Jerùzalės vienuolis, asketas, himnogrãfas, įvairių kanonų autorius, miręs gal valdant Bagdãdo kalifãto chalìfui (786-809) Harùnui al Rašìdui ar chalìfui (809-813) Muchamãdui ibn Harùnui al Amìnui (Bagdãdo (Abasìdų) Kalifãtas) († po 807)

Šventasis vienuolis Jòbas Jõnas Počiajevìškis, Ostrogìškis, kilęs iš Kolòmijos prie Prùto upės, Ugòrnikų Viẽšpaties Atsimaĩnymo vienuolyno sсhivienuolis (Hãličo Voluĩnės žemė), Dùbno Viẽšpaties Krỹžiaus Išáukštinimo vienuolyno (įkurto Lietuvõs Didžiósios Kunigaikštỹstės didikų Ostrogìškių ordinãcijoje) igumenas (kunigaikščiui Konstantinui Bazìlijui Ostrogìškiui († 1608) prašant), kuriam palaiminus vienuolyno spaustuvėje atspausdinta pirmoji Bìblija slãvų kalba, asketas Voluĩnės Vaivadijoje, greta Počiãjevo Švenčiáusiosios Diẽvo Gimdýtojos Užmigìmo vienuolyno prie Počiáinos upės netoli Krèmeneco, Počiãjevo vienuolyno igumenas, bendruomenei pritaikęs ir patvirtinęs cenobìtinės gyvensenos regulą, miręs sulaukęs daugiau nei 100 metų, palaidotas Počiãjevo vienuolyne (Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė/ Lénkijos Karalỹstė) († 1651)

Šventasis vyskupas Demètrijus (Dimìtrijus, Dmìtrijus) Daniẽlius Tuptãlo Rostovìškis (Rostoviẽtis), gimęs ne toli Kìjevo, Makãrove, Zaporòžės Kariúomenės Žẽmėje (buv. LDK Kìjevo Vaivadijà, vėliau – Žečpospòlitos Mažõsios Lénkijos provincija), kazoko (bajoro) šeimoje, nuo 1660 gyvenęs Kìjeve, nuo 1662 mokęsis Kìjevo Brolìjos prie Viẽšpaties Apreiškìmo vienuolyno kolegijoje, 1668 vienuoliškuosius įžadus davęs Kìjevo Kirìlo Aleksandriẽčio ir̃ Atanãzo Dìdžiojo vienuolyne, nuo 1669 jerodiakonas, nuo 1675 jerovienuolis, paskirtas pamokslininku, 1677-83 gyvenęs Lietuvõs Didžiõjoje Kunigaikštỹstėje, nuo 1677 pamokslavęs Sluckè, Vìlniuje, Naujãkiemyje, nuo 1679 – Černìgove, Šveñtojo Mikalõjaus Lìko (iš Lìkijos Mìrų) netoli Batòrino vienuolyno vienuolis (1679-1681), 1681-1683 Maksakòvo Viẽšpaties Atsimaĩnymo vienuolyno igumenas, 1684 persikėlęs į Kìjevo Žẽmę, tapęs Kìjevo Pečiòrų vienuolyno vienuoliu, buvęs dar kelių vienuolynų igumenu, 1701 išvykęs į Rùsijos Impèriją, 1701 paskirtas Tobòlsko ir̃ Viso Sìbiro metropolitu, 1702 – Dìdžiojo Rostòvo ir̃ Jaroslãvlio metropolitu, Didžiãjame Rostovè įkūręs mokyklą, kurioje dėstęs graĩkų ir lotỹnų kalbas, pamoksluose smerkęs atskalūnus, Bažnýčios skilimą, palaikęs Pẽtro Dìdžiojo († 1725) švietimo reformas, parašęs garsiuosius „Šventų̃jų gyvẽnimus“ („Книга житий святых“, ~1684-1705, išl. 1689-1705), istorinių, poleminių ir pamokomųjų veikalų, misterijų, miręs Didžiãjame Rostovè, palaidotas Rostòvo Viẽšpaties Išganýtojo Jė́zaus Krìstaus vienuolyno Švenčiáusiosios Trejýbės katedroje Rùsijos Impèriją valdant Pẽtrui Didžiájam, Visõs Rusiõs Valdõvui valdovui (1682-1725) ir Imperãtoriui (1721-1725) (Rùsijos Impèrija) († 1709)