Šventoji didžioji kankinė Kotryna buvo Egipto Aleksandrijos valdovo Konsto duktė, valdant imperatoriui Maksiminui (305-313 m.). Gyvendama sostinėje – helenistinės mokslinės kultūros centre – Kotryna, garsėjusi ypatingu grožiu ir protu, įgijo puikų išsilavinimą, studijuodama geriausių antikos filosofų ir mokslininkų darbus. Gražiosios Kotrynos rankos siekė jaunuoliai iš iškiliausių imperijos šeimų, tačiau nė vienas iš jų netapo jos išrinktuoju. Ji paskelbė tėvams, kad sutinka ištekėti tik už to, kuris pralenks ją kilmingumu, turtais, grožiu ir išmintimi.
Kotrynos motina, slapta krikščionė, nuvedė ją pasitarti pas savo dvasios tėvą, šventą senolį, kuris meldėsi atsiskyręs oloje netoli miesto. Išklausęs Kotryną, senolis pasakė, kad žino Jaunikį, kuris ją pranoksta visais atžvilgiais, nes „Jo grožis šviesesnis už saulės spindesį, Jo išmintis valdo visą kūriniją, Jo turtai išdalyti po visą pasaulį, tačiau dėl to jie nei kiek nemažėja, o tik didėja, ir Jo giminės kilmingumas – neišpasakytas“. Šis Dangiškojo Jaunikio vaizdinys įžiebė šventosios mergelės širdyje karštą norą Jį pamatyti. Jai buvo apreikšta tiesa, kurios troško jos siela. Atsisveikindamas senolis padovanojo Kotrynai Dievo Motinos su Dieviškuoju Kūdikiu Jėzumi ant rankų ikoną ir nurodė karštai melstis Dangaus Karalienei, Dangiškojo Jaunikio Motinai ir prašyti Jos, kad Ji leistų pamatyti savo Sūnų.
Kotryna meldėsi visą naktį ir buvo apdovanota regėjimu – Švenčiausioji Dievo Motina prašė savo dieviškojo Sūnaus pažvelgti į prieš Jį klūpančią Kotryną. Tačiau Kūdikėlis nusuko savo veidą, sakydamas, kad negali į ją žiūrėti, nes ji yra bjauri, kilme menka, neturtinga ir neprotinga – kaip ir kiekvienas žmogus, kuris nėra nuplautas šventojo Krikšto vandeniu ir paženklintas Šventosios Dvasios antspaudu. Giliai nuliūdusi Kotryna vėl nuėjo pas senolį. Jis meiliai ją priėmė, pamokė Kristaus tikėjimo, liepė laikytis tyrumo ir skaistybės, be paliovos melstis ir suteikė jai šventojo Krikšto sakramentą. Šventajai Kotrynai vėl pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija su Kūdikiu ant rankų. Dabar Viešpats su meile pažvelgė į ją ir padovanojo jai žiedą, sužadėdamas ją su savimi. Kai vizija baigėsi, ir šventoji pabudo iš miego, ant jos rankos švytėjo tikras žiedas – nuostabi dangaus Sužadėtinio dovana.
Tuo metu pats imperatorius Maksiminas atvyko į Aleksandriją švęsti pagoniškos šventės. Dėl tokio svarbaus vizito į šventę susirinko ypač daug žmonių. Aleksandriją užpildė aukojamų gyvulių klyksmai, aukurų dūmai, smarvė ir nuolatinis triukšmas. Buvo aukojami ir žmonės, nes tie, kurie išpažino Kristų ir kankinami Jo neišsižadėjo, buvo pasmerkti mirti ugnyje. Šventoji Kotryna, vedama meilės kankiniams krikščionims ir širdies troškimo palengvinti jų kančias, nuėjo pas pagrindinį žynį ir imperatorių Maksiminą.
Pristačiusi save, šventoji atvirai išpažino tikėjimą vieninteliu tikruoju Dievu ir išmintingai išdėstė kodėl pagonys klysta. Jos grožis pakerėjo valdovą.
Norėdamas ją įtikinti ir parodyti pagoniškos išminties triumfą, imperatorius įsakė sušaukti 50 labiausiai išsilavinusių imperijos vyrų ir surengti viešą diskusiją, tačiau šventoji nugalėjo išminčius taip, kad jie patys įtikėjo į Kristų. Šventoji Kotryna peržegnojo kankinius kryžiaus ženklu, ir jie drąsiai priėmė mirtį už Kristų – imperatoriaus įsakymu jie buvo sudeginti.
Maksiminas, nebesitikėdamas pakeisti šventosios nuomonės, bandė ją suvilioti žadėdamas turtus ir šlovę. Sulaukęs griežto atsisakymo, imperatorius įsakė šventąją žiauriai kankinti, o paskui įmesti į kalėjimą. Imperatorienė Augusta, daug girdėjusi apie šventąją Kotryną, panoro ją pamatyti. Įkalbėjusi vaivadą Porfirijų su būriu kareivių ją palydėti, Augusta atvyko į kalėjimą. Imperatorienę nustebino šventosios Kotrynos dvasios stiprybė, jos veidas spindėjo dieviška malone. Šventoji kankinė atskleidė atėjusiems svečiams krikščioniškąjį mokymą, ir jie, įtikėję, atsivertė į Kristų.
Kitą dieną kankinė vėl buvo atvesta į teismą, kur jai, grasindami kankinimu ant rato, pasiūlė išsižadėti krikščioniškojo tikėjimo ir paaukoti dievams. Šventoji tvirtai išpažino Kristų ir pati priėjo prie rato, tačiau Angelas sutriuškino kankinimo įrankius, ir jie subyrėjo į gabalus, užmušdami daugelį pagonių.
Pamačiusi šį stebuklą, imperatorienė Augusta ir dvariškis Porfirijus su dviem šimtais karių viešai išpažino savo tikėjimą Kristumi ir buvo nukirsdinti. Maksiminas vėl bandė suvilioti šventąją kankinę, pasiūlydamas jai santuoką, tačiau vėl sulaukė griežto atsisakymo. Šventoji Kotryna tvirtai išpažino ištikimybę savo Dangiškajam Jaunikiui – Kristui, ir melsdamasi Jam, pati padėjo galvą ant ešafoto po budelio kalaviju.
Šv. Kotrynos šventąjį kūną angelai perkėlė į Sinajaus kalną. VI amžiuje, Dievui apreiškus, kankinės šventoji galva ir kairioji ranka buvo surastos ir iškilmingai perkeltos į naujai įkurtą Sinajaus vienuolyno šventyklą, kurią pastatė šventasis imperatorius Justinianas (527-565 metais; minėjimas lapkričio 14 d.).
