Šventoji Tradicija egzistavo dar prieš atsirandant Šventajam Raštui; tai archajiškiausias Dieviškojo Apreiškimo saugojimo ir perdavimo būdas. Šventoji Tradicija gali būti suprantama dvejopai. Siaurąja prasme – tai ta apaštalų pamokslų dalis, kuri nebuvo užrašyta arba nepateko į Šventojo Rašto kanoną. Plačiąja prasme Šventąją Tradiciją suprantame kaip visą apaštalų misionierišką palikimą, visą jų patirtį, vedančią išganymo link ir perduotą Bažnyčiai, visą Bažnyčios šventą patirtį. Tokiame kontekste Šventasis Raštas suvokiamas kaip Šventosios Tradicijos dalis.
Šventajame Rašte randame įrodymų, kad Šventoji Tradicija atsirado pirmiau nei jis. Viešpats mokė apaštalus žodžiu, darbais, gyvenimo būdu, o Jo mokiniai, vykdydami Jo įsakymą (Mt 28.10–20), perdavė šią išganingą žinią (teorines ir praktines žinias) Bažnyčiai (Apd 20.27). Iš pradžių tikintieji saugojo šias žinias savo atmintyje ir perdavinėjo jas iš lūpų į lūpas (tebuvo užrašytos Senojo Testamento knygos, bet šiuo atveju mes išskiriame „Šventojo Rašto“ ir „Šventosios Tradicijos“ sąvokas). Ir tik vėliau palaipsniui dalis šių žinių buvo užrašyta ir įtraukta į Dievo įkvėptų Knygų sąrašą, dar vadinamą – kanoną.
