Šventoji Tradicija egzistavo dar prieš atsirandant Šventajam Raštui; tai archajiškiausias Dieviškojo Apreiškimo saugojimo ir perdavimo būdas. Šventoji Tradicija gali būti suprantama dvejopai. Siaurąja prasme – tai ta apaštalų pamokslų dalis, kuri nebuvo užrašyta arba nepateko į Šventojo Rašto kanoną. Plačiąja prasme Šventąją Tradiciją suprantame kaip visą apaštalų misionierišką palikimą, visą jų patirtį, vedančią išganymo link ir perduotą Bažnyčiai, visą Bažnyčios šventą patirtį. Tokiame kontekste Šventasis Raštas suvokiamas kaip Šventosios Tradicijos dalis.
Net kasdienius įvykius mes pirma išgyvename, o paskui esant reikalui, užfiksuojame šią patirtį tekste.
Šventajame Rašte randame įrodymų, kad Šventoji Tradicija atsirado pirmiau nei jis. Viešpats mokė apaštalus žodžiu, darbais, gyvenimo būdu, o Jo mokiniai, vykdydami Jo įsakymą (Mt 28.10–20), perdavė šią išganingą žinią (teorines ir praktines žinias) Bažnyčiai (Apd 20.27). Iš pradžių tikintieji saugojo šias žinias savo atmintyje ir perdavinėjo jas iš lūpų į lūpas (tebuvo užrašytos Senojo Testamento knygos, bet šiuo atveju mes išskiriame „Šventojo Rašto“ ir „Šventosios Tradicijos“ sąvokas). Ir tik vėliau palaipsniui dalis šių žinių buvo užrašyta ir įtraukta į Dievo įkvėptų Knygų sąrašą, dar vadinamą – kanoną.
Iš ties, Tradicija buvo svarbi net ir Senojo Testamento laikais, dar iki tvano gyvenusių žmonių dvasiniam gyvenimui. Pvz., net ir neskaitęs Šventojo Rašto (jis dar nebuvo pradėtas rašyti), Nojus žinojo apie „švariuosius“ ir „nešvariuosius“ gyvūnus (Pr. 7.8).
Panašiai kaip ir iki mūsų eros gimę šventieji daug amžių gyveno neturėdami Šventojo Rašto, taip ir pirmieji krikščionys savo dvasinį ir kasdienį gyvenimą tvarkė pagal Tradiciją, ir ilgai apsiėjo be tų tekstų, kurie ilgainiui virto Naujojo Testamento Šventuoju Raštu.
Protestantai nepripažįsta Šventosios Tradicijos svarbos, kurią jam suteikia Visuotinė Bažnyčia; jų šūkis yra „tik Raštas“ („sola scriptura“). Tačiau, visų pirma, Raštas tėra Tradicijos užrašyta dalis (šiuo atveju Tradiciją suvokiame plačiąja prasme), o visų antra, ir protestantai iš tikrųjų neapsieina be Tradicijos, tačiau jos vietoje kiekviena protestantų denominacija/bendrija vadovaujasi savo pačių sukurta tradicija (jų pačių pripažintos katekezės, teologiniai traktatai, tyrimai ir pan.). Tad ir Šventojo Rašto suvokimas tokiu atveju yra iškraipytas.
Patys apaštalai ragino tikinčiuosius laikytis Tradicijos: „Aš jus giriu, kad jūs visame kame prisimenate mane ir tvirtai laikotės nurodymų, kokius esu jums davęs“ (1 Kor 11.2); „Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2.15); „Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu įsakome jums, broliai, vengti kiekvieno brolio, kuris netvarkingai gyvena ar nesilaiko mokslo, gauto iš mūsų“ (2 Tes 3.6).
Daug Šventojo Rašto vietų tampa suprantamos tik dėl Šventosios Tradicijos. Be Šventosios Tradicijos neįmanoma suvokti Šventojo Rašto. Tradicijoje išsaugota šimtmečiais kaupta Biblijos skaitymo ir kontempliavimo patirtis. Remdamasis ja, krikščionis gali skaityti Šventąjį Raštą nerizikuodamas iškraipyti jo reikšmės.
Visuotinė Stačiatikių Bažnyčia saugo Šventąjį Raštą ir Šventąją Tradiciją, tai ji yra tikroji šių brangenybių aiškintoja, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3.15).
Šventosios Tradicijos ir Šventojo Rašto pilnatvė atsiveria mums tik tada, kai mes esame Bažnyčios dalis, kai prisiliečiame prie šventumo.
Šventumo siekimas reiškia gyvenimą Bažnyčioje, dalyvavimą Sakramentuose, visų pirma – Eucharistijos Sakramente.
***
Šventoji Tradicija negali būti susiaurinta iki tam tikro nuosekliai perduodamo mokymo arba iki medžiaginių turtų, kuriuose jis yra užfiksuotas. Tradicija yra daugiau nei paprastas informacijos perdavimas. Tradicija kalba mums apie Dievą ir Dievo pažinimą. Tačiau dar Platono pastebėta – panašus panašų pažįsta; tad norėdami suvokti tai, ką mums perduoda Tradicija, iš pradžių turime žinoti bent kažką apie Dievą, apie Dievo pažinimą, kitaip sakant, turėti asmeninę bendravimo su Dievu patirtį.
Kunigas Olegas Davydenkovas
Vientisame ir neperskiriamame Tradicijos sraute galima išskirti tris perduodamų žinių lygius:
Dievo apreikšto mokymo ir tų istorinių paminklų, kuriuose šis mokymas užfiksuotas, perdavimas;
dvasinio gyvenimo patirties, perduodamos asmeniniu pavyzdžiu ir atitinkančios Dievo apreikštąją doktriną, perdavimas;
Dievo malonės, teikiamos pirmiausia per Bažnyčios sakramentus, gavimas. Šventoji Tradicija yra ne tik daugelio rašytinių dokumentų rinkinys; tai visos Bažnyčios, įkvėptos ir vedamos Šventosios Dvasios, gyvenimo ir patirties perdavimas.
Kunigas Tomas Chopko
Kai kurioms sektoms skelbiant: „Gyvename tik pagal Šventąjį Raštą, ir jokios jūsų Tradicijos nepripažįstame“, mums kyla klausimas: kodėl gi tos skirtingos sektos negali tarpusavy sutarti? Jie visi sakosi esą krikščionys, tačiau visi tarpusavy skiriasi, kartais net labai smarkiai. Jeigu Tradicija nebūtina, atrodo, viskas labai paprasta: skaityk Bibliją ir gyvenk taip, kaip ten parašyta. Tačiau taip nepavyksta, kiekvienas Šventąjį Raštą interpretuoja savaip. Ši interpretacija kaip tik ir yra tradicija.
Aleksandras Dvorkinas
„Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“.
(2 Tes 2.15)