Aistra (gr. πάθος, giminiškas veiksmažodžiui πάσχω – iškęsti, patirti) – nuodėminga priklausomybė, pasireiškianti stipriu potraukiu tam tikro pobūdžio nuodėmėms.
Tai yra žmogaus nuodėminga būsena, nuodėmingi potraukiai ir įpročiai, verčiantys jį (kartais net prieš jo paties valią) pažeisti Dievo įsakymus.
Šv. vienuolis aba (tėvas) Dorofėjus rašė:
...viena yra aistros, ir kita – nuodėmės. Aistros yra – pyktis, tuščiagarbystė, paleistuvystė, neapykanta, nesveiki potraukiai ir pan. O nuodėmėmis pavadinsime aistrų apraiškas, kai žmogus savo veiksmais, t. y. savo kūnu, daro tai, ką jį verčia daryti aistros. Galime turėti aistrų, bet neišreikšti jų veiksmais.
Aistras galima nugalėti, apvalant širdį uoliomis maldomis ir dvasiniais žygdarbiais. Taip pat reikia lavinti tas dorybes, kurios gali nugalėti tam tikras aistras. Pavyzdžiui, ugdydami nuolankumą – sutriuškiname puikybę; jei mumyse viešpataus džiaugsmas – neliks vietos liūdesiui.
