Senuoju Testamentu vadinama pirmoji krikščioniškos Biblijos dalis, kuri Bažnyčios laikoma šventa ir Dievo įkvėpta. Senąjį Testamentą sudaro knygos, perimtos iš hebrajiškos tradicijos. Pagrindinių krikščioniškų konfesijų – stačiatikybės, katalikybės ir protestantizmo – biblinėse tradicijose gali skirtis Šventojo Rašto apimtis ir sudėtis, knygų eiliškumas ir pavadinimai.
Krikščioniškoje terminijoje Senuoju Testamentu taip pat vadinamas šventosios istorijos laikotarpis iki Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo į pasaulį.
Dažniausiai krikščioniškuose Biblijos rankraščiuose ir spausdintiniuose jos leidiniuose Senojo Testamento knygos grupuojamos pagal žanrą ir tematiką tokia tvarka (*žvaigždute pažymėtos nekanoninės, arba dar kitaip vadinamos deuterokanoninės knygos):
Įstatymo knygos (penkiaknygė), sudarančios Senojo Testamento pagrindą. Prie jų priskiriamos: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygos.
Istorinės knygos: Jozuės, Teisėjų, Rutos, keturios Karalių knygos[1], dvi Kronikų knygos, Ezdros pirmoji knyga, Nehemijo, Esteros knygos. Prie jų šliejasi ir deuterokanoniškos Tobito, Juditos, Makabėjų ir 2–3 Ezdros knygos.
Išminties knygos: Jobo knyga, Psalmynas, Patarlių, Koheleto, Giesmių giesmės knygos, Išminties* ir Siracido* knygos.
Pranašų knygos turi keturių Didžiųjų ir dvylikos Mažųjų pranašų vardus, prie jų priskiriamos taip pat nekanoninės Raudų ir Barucho knygos: Izaijo, Jeremijo, *Raudų, *Barucho, Ezekielio, Danielio, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zecharijo, Malachijo knygos.
[1] Katalikų tradicijoje kiek skiriasi pavadinimai: pirmosios dvi Karalių knygos vadinamos Samuelio knygomis ir tik dvi likusios – Karalių knygomis. Stačiatikių tradicijoje visos keturios knygos vadinamos Karalių knygomis.
