Nuodėmė (graikiškai hamartia – klaida, prašovimas pro šalį) –
mintis, noras, sprendimas, polinkis, aktyvumas ar pasyvumas, prieštaraujantis dieviškajam moraliniam įstatymui, Dievo įsakymams, nurodymams, religinėms ir apeiginėms;
pirmapradė (gimtoji) nuodėmė: žmogaus prigimties pažeidimas, tiek kūnu, tiek siela; dorovine prasme pasireiškia visų Adomo ir Ievos palikuonių polinkiu į blogį nuo pat gimimo, lengvai pasiduoda puolusių angelų įtakai.
Nuodėmė pati savaime yra didžiausia bausmė, net jeigu niekas mūsų ir nenubaudė...
Šv. Jonas Auksaburnis, 345–407 m.
...Nieko nekaltinkime dėl mūsų nuodėmių: nei mūsų kilmės, nei kitų žmonių, o tik save; juk jeigu siela savo noru tinginiauja, ją nesunku nugalėti.
Šv. vienuolis Antanas Didysis, ~251–356 m.
...Kiekvienam užtenka jo paties nuodėmių, ir nebelieka laiko kreipti dėmesio į svetimas (šv. vienuolis Izaijas, Skečio dykumoje gyvenęs, IV a. 2 pusė–V a. 1 pusė).
