Aistra (gr. πάθος, giminiškas veiksmažodžiui πάσχω – iškęsti, patirti[1]) – nuodėminga priklausomybė, pasireiškianti stipriu potraukiu tam tikro pobūdžio nuodėmėms.
Bažnytinėje slavų kalboje šis žodis vartojamas taip pat ir kančiai išreikšti. Šia prasme mes kalbame apie „Jėzaus Kristaus kančią ant kryžiaus“. Tačiau šis žodis dažniausiai taikomas, kalbant apie žmogaus nuodėmingą būseną, nuodėmingus potraukius ir įpročius, verčiančius jį (kartais net prieš jo paties valią) pažeisti Dievo įsakymus.
Aistra yra nenatūrali. Jos apimtas žmogus atsisako savo prigimčiai būdingo artumo su Kūrėju, suteikiančiu žmogui aukščiausią dvasinę palaimą. Užuot gėrėjęsis bendravimu su amžinuoju Dievu, žmogus ieško malonumų laikinoje žemiškoje egzistencijoje, šiame nepastoviame pasaulyje. Tokie malonumai gali būti valgis (apsirijimo nuodėmė), nesankcionuoti lytiniai santykiai (paleistuvystė), pinigai (gobšumas), kitų žmonių žeminimas, savo pranašumo jų atžvilgiu teigimas (pyktis, tuščiagarbystė, puikybė), depresinės nuotaikos, kylančios dėl netinkamų materialinių sąlygų, neišpildytų nuodėmingų norų (nepasitikėjimas Dievu, nesveikas liūdesys, tinginystė).
Šv. vienuolis aba (tėvas) Dorofėjus rašė:
...viena yra aistros, ir kita – nuodėmės. Aistros yra – pyktis, tuščiagarbystė, paleistuvystė, neapykanta, nesveiki potraukiai ir pan. O nuodėmėmis pavadinsime aistrų apraiškas, kai žmogus savo veiksmais, t.y. savo kūnu, daro tai, ką jį verčia daryti aistros. Galime turėti aistrų, bet neišreikšti jų veiksmais.
Aistras galima nugalėti, apvalant širdį uoliomis maldomis ir dvasiniais žygdarbiais. Taip pat reikia lavinti tas dorybes, kurios gali nugalėti tam tikras aistras. Pavyzdžiui, ugdydami nuolankumą sutriuškiname puikybę, jei mumyse viešpataus džiaugsmas – neliks vietos liūdesiui.
Norint apsivalyti nuo aistrų, tenka dirbti su savimi ne vienerius metus. Vienas iš didžiųjų asketų yra pasakęs: „Man prireikė penkiolikos metų, kad nugalėčiau pyktį“.
Aistrų kilmė
Nuodėmių šaltinis yra savimeilė, kuri visiškai prieštarauja meilei Dievui ir artimui. Iš esmės, visos nuodėmės ir aistros kyla iš iškreiptos ir perdėtos meilės sau. Pavojingiausios tarp šių aistrų yra puikybė ir tuščiagarbiškumas. Šios aistros angelus pavertė demonais, jomis užsikrėtęs žmogus tampa priešas Dievui, o jo protas ir širdis atsiveria kitoms aistroms. Pasitelkdami aistras puolusios dvasios daro įtaką žmogaus elgesiui, bando paversti jį nuodėmingų įpročių vergu. Paklusdamas aistringams potraukiams, žmogus supanašėja su demonais, o Dievą laiko savo priešu.
Šv. Teofanas Atsiskyrėlis[2] rašė:
...Iš kur turime aistrų? Nei vienas žmogus negimsta su konkrečia aistra. Kiekvienas mūsų ateina į šį pasaulį tik turėdamas visų aistrų sėklą – savimeilę... Pagrindinės jos atšakos yra kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė (1 Jn 2, 16). Iš jų gimsta ir visos kitos nuodėmingos aistros, bet ne visos jų yra vienodai stiprios. Baisiausios yra tokios: paleistuvystė, apsirijimas, pavydas, tinginystė, prisiminimas pikta. Jos tokios pat stiprios kaip ir pagrindinės ir kartu su jomis gali būti įtraukiamos į mirtinų nuodėmių sąrašą, kadangi pagimdo nuodėmę ir visas kitas aistras bei potraukius...
Nevalia galvoti, kad aistros užgimsta savaime. Kiekvieną aistrą auginame patys. Nuodėmingi norai kyla iš mūsų sužalotos prigimties, bet juos tenkiname – tuo labiau, ne vieną kartą, sudarydami įprotį – mes patys, savo valia.
Taigi štai kaip auga mumyse blogis iš tos mažos nepastebimos sėklytės. Kaip jau sakėme, širdies gilumoje glūdi blogio sėkla – savimeilė. Iš jos išauga trys stiprios šakos, trys jo formos: puikybė, kūno lepinimas ir akių godumas. O šie trys pagimdo nesuskaičiuojamą daugybę aistrų ir nuodėmingų polinkių. Panašiai kaip medžio kamienas turi daugybę šakų, taip ir mūsų sieloje išauga didelis blogio medis, kuris ten įsišaknijęs, apima ir visą mūsų esybę, o paskui stiebiasi ir išorėn, kabindamasis už visko, kas mus supa.
[1] Iš čia – pasija. Plg. anglų – passion, pranc. – passion, it. – passione ir kt.
[2] Ištrauka iš knygos Aistros ir kova su jomis. Šv. Teofanas Atsiskyrėlis.
