Ši šventė minima kilnojama data – tai artimiausias sekmadienis nuo spalio 24 dienos.
VIII a. Bizantijos imperatorius Leonas Isauras inicijavo aršų ikonų persekiojimą (ikonoklazmą), kuris tęsėsi ir valdant jo sūnui, Konstantinui V Kopronimui, ir anūkui Leonui Chazarui. Ikonoklastai neigė Švč. Mergelės Marijos bei kitų šventųjų gerbimą ir kaltino stačiatikius stabmeldyste. Prasidėjo arši kova. Ikonas ne tik naikino, bet ir liepdavo jas sutrypti, išniekinti. Išganytojo atvaizdą turėjo paniekinti ne tik paprasti žmonės, bet ir kunigai bei vyskupai. Ikonas gynė daugybė tikinčiųjų, už tai juos ištremdavo, nukankindavo, užmušdavo. Ši kova tęsėsi 60 metų.
Visa tai negalėjo likti neišspręsta, Bažnyčia, palaimindama ikonų, Švento Kryžiaus ir Šventosios Evangelijos gerbimą, turėjo pateikti doktriną apie ikonas, aiškiai ją išdėstyti.
787 m. šv. Irena, aršaus ikonoklasto Leono Chazaro našlė, Bizantijos imperatorienė, kovodama su ikonoklazmo erezija, sušaukė Septintąjį Visuotinį Susirinkimą, kuriame dalyvavo 367 bažnyčios tėvai. Visuotiniai Susirinkimai (kurių, anot stačiatikių Tradicijos, buvo septyni) buvo šaukiami, siekiant išryškinti tuos dogminius klausimus, kurių nesupratimas arba netinkama interpretacija lėmė nesantaiką ir erezijų atsiradimą. Taip pat tuose Susirinkimuose buvo nustatomi bažnytinio gyvenimo kanonai ir taisyklės.
Septintojo Visuotinio susirinkimo bažnyčios tėvai surinko visą bažnytinę ikonų gerbimo patirtį, pradedant nuo pirmųjų laikų. Šią patirtį jie pagrindė argumentais ir suformulavo ikonų gerbimo dogmatą, kuris galioja visais laikais ir visoms tautoms, kurios išpažįsta tikrąjį stačiatikių tikėjimą. Šventieji tėvai paskelbė, kad ikonų gerbimas yra Bažnyčios įstatymas ir Jos Tradicija, kad jis yra palaimintas ir perduotas Paties Dievo. Ikonų vizualumas neatsiejamas nuo Evangelijų pasakojimo: tai, ką iš Evangelijų sužinome skaitydami ar klausydamiesi, ikona parodo per atvaizdą.
VII Visuotinis Susirinkimas truko mėnesį.
Septintas Visuotinis Susirinkimas patvirtino, kad ikona – tai tam tikra forma, per kurią atkleidžiama Dieviškoji realybė. Taip ji tampa prieinama tikintiesiems. Ikonų, kaip ir Šventojo Rašto pagalba, mes ne tik teoriškai sužinome apie Dievą, bet ir praktiškai Jį patiriame. Šventųjų ikonos – tai galimybė mums priartėti prie sudievintos žmogaus prigimties, prie amžinojo gyvenimo liudininkų ir dalyvių. Ikonos mums suteikia Šventosios Dvasios malonę. Buvo deklaruota, kad ikonas galima pagarbiai laikyti bažnyčiose ir namuose, gerbti jas nusilenkimais, bučiavimu bei uždegti prieš jas lampadas (aliejines lempeles).
Kiekvienas dalykas, kuris primena mums apie Dievą ir kuris priartina mus prie Jo, pvz., šventykla, Įstatymas ir pan., nusipelnė mūsų pagarbos ir gali būti gerbiamas. Toks požiūris į šventenybes buvo būdingas ir Senajam Testamentui.
Kasdien Bažnyčia gerbia įvairias Švč. Mergelės Marijos ikonas, mini šventuosius. Jų ikonos padedamos ant analojaus (stovo navos priekyje) kur yra visiems matomos ir kur kiekvienas gali jas pagerbti. Mūsų religinė patirtis sustiprinama šių šventųjų patirtimi, jų pergalė keičia ir mus. Dėl šito ir kovojo VII Visuotinio Susirinkimo bažnyčios tėvai. Nepaisant to, kad buvo ir kitų Visuotinių Susirinkimų, kurių metu buvo pasmerktos pavojingiausios erezijos, tik pergalė prieš ikonoklazmą buvo paskelbta Stačiatikybės Triumfu.
***
Ką reiškia „gerbiti ikonas“, ir ar tai siejasi su stabmeldyste?
Stabmeldystė – tai Dievo išmainymas į tvarinius: Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius (Rom 1, 25), - rašo ap. Paulius. Tačiau ikonų gerbimas visiškai nesusijęs su tokiomis praktikomis. Pirma, ikonų gerbimas – tai ne kažko gerbimas vietoje Tikro Dievo, atvirkščiai – bažnytinis šventųjų ir jų atvaizdų gerbimas visada vyksta vardan Dievo. Antra, stačiatikių dogmatikoje ir ikonų gerbimo praktikoje labai griežtai išskiriamos garbinimo ir gerbimo sampratos. Garbinimas (gr. λατρεία, t. y. visiškas nuolankumas prieš garbinamąjį, dievybės garbinimas) pritinka tik Dievui. Gerbimas, t. y. pagarba (gr. τιμητικὴ προσκύνησις) tinka viskam, kas tik jos nusipelnė – ne tik ikonoms, bet ir šventiesiems, jų relikvijoms arba jiems priklausiusiems daiktams, angelams ir t. t.
Tačiau ikonodulija (t. y. ikonų gerbimas) – tai ne tik bažnytinių tradicijų klausimas. Ikonų gerbimas tiesiogiai susijęs ir su dogmatika, konkrečiau, su christologija. Būtent šis aspektas buvo iškeltas ikonoplazmo periodu. Iki jo Bažnyčioje buvo galimi įvairūs požiūriai į ikonas, jų gerbimas nebuvo visur paplitęs ir privalomas. Tačiau po VII Visuotinio Susirinkimo jis tapo būtinas, tačiau ikonoplazmo metu buvo atskleistas ikonų ir Kristaus Įsikūnijimo dogmatų ryšys.
Pagrindinė ikonoklastų ir ikonų gynėjų konflikto problema – tai klausimas, ar galima vaizduoti Dievą. Senojo Testamento laikais tai buvo uždrausta, kadangi Dievo niekas niekada nėra matęs (Jn 1, 18). Evangelistas tęsia: tiktai Viengimis Sūnus Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė (Jn 1, 18). T. y. Jėzaus Kristaus Įsikūnijimas atvėrė Dievą mūsų juslinei patirčiai. Ikonose tad vaizduojama Antroji Švenčiausiosios Trejybės Hipostazė – Dievo Sūnus, tuo pavidalu, kokiu Jis atsivėrė mums per Savo Įsikūnijimą. Tai, ką matome, galime ir pavaizduoti. Kristaus ikona yra patikimas liudijimas, kad įsikūnijęs Žodis tikrai tapo žmogumi.
Vienas iš ikonodulijos gynėjų ir teoretikų šv. vienuolis Teodoras Studitas (759–826 m.) įtikinamai įrodė, kad kiekvienas atvaizdas (pvz., žmogaus) vaizduoja ne akiai nematomą prigimtį, o konkretų žmogų, jo hipostazę, t. y. Petrą, Paulių, Joną arba dar kurį nors iš žmonijos atstovų. Taip pat ir Viešpaties ikonose pavaizduota ne Jo Dieviškoji ar žmogiškoji prigimtis, o Jo Asmenybė, kuri tapo pasiekiama žmonių juslėms Dievui Sūnui įsikūnijus ir todėl gali būti vaizduojama.
Kristaus dieviškumas žymimas sutartiniais simboliais, pvz., mandorla (mėlynu ovalu už Kristaus kūno), spalvomis (mėlyna) ir kitais ikonografijos kanonuose nustatytais ženklais.
Šv. Jonas Damaskietis – dar vienas ikonų gynėjas – rašė, kad „atvaizdui atiduodama pagarba veda mus prie Pirmavaizdžio“. Taigi ikona ne tik vaizduoja, bet yra ir bendravimo būdas su Dievu ir šventaisiais.
Jeigu Jėzaus būtų neįmanoma pavaizduoti, tai būtų galima galvoti, kad Savo žemiškajame gyvenime Jis buvo nematomas. Taigi ir Evangelija būtų neįmanoma, nes ji – taip pat įsikūnijusio Dievo atvaizdas, ikona, nutapyta ne spalvomis, o žodžiais. Apaštalai mokė apie tai, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį (1 Jn 1, 1).
***
VII Visuotinio Susirinkimo Bažnyčios mokymas apie ikonų gerbimą:
Laikydamiesi deramo kruopštumo ir apdairumo, mes nustatome, kad šventos ikonos turi būti gerbiamos, taip pat kaip ir Šventojo Kryžiaus atvaizdai [...]. Kuo dažniau susimąstome apie tuos, kurie pavaizduoti ikonose, tuo daugiau meilės jiems gimsta mumyse, tuo daugiau norime juos pagerbti (τιμητικὴν προσκύνησιν), bet jokiu būdu nedievinti ir negarbinti taip, kaip prideda Dievui (λατρείαν) [...]. Galime pagerbti jas [ikonas] smilkalais, uždegti prieš jas žvakes [...]. Ikonai suteikta garbė tenka asmeniui, joje pavaizduotam, kas gerbia ikoną, tas gerbia joje pavaizduotojo hipostazę.
Taip pat svarbu pridurti, kad besimeldžiančiojo ir ikonos ryšys yra abipusis: ne tik mes kreipiamės į Dievą ikonų pagalba, bet ir Jis atsako mums per ikonas. Per Viešpaties ikonas tikintieji gauna Dieviškąją malonę, kartais ir stebuklingu būdu: per miros tekėjimą, stebuklingą ikonų atnaujinimą, stebuklingus išgijimus. Tas pats pasakytina ir apie Švč. Dievo Motinos ir šventųjų ikonas.
