Šventasis Nektarijus gimė 1846 m. spalio 1 d. Trakijos Silivrijos miestelyje Dimo ir Vasilikės Kefalų šeimoje ir per Krikštą gavo Anastasijaus vardą. Šeima gyveno didžiuliame skurde, o berniukas troško mokytis. Todėl, sulaukęs trylikos metų, jis išvyko į Konstantinopolį ir įsidarbino krautuvėje pagalbininku. Tarp pasakojimų apie šventojo vaikystę gerai žinoma istorija apie jo išvykimą iš Silivrijos. Neturėdamas pinigų kelionei, Anastasijus atėjo į uostą ir maldavo vieno į Konstantinopolį išplaukiančio laivo kapitono priimti jį į laivą. Kapitonas šiurkščiai atsisakė ir įsakė atrišti švartavimo lynus bei išplaukti. Tačiau laivas negalėjo pajudėti iš vietos. Įgula kelis kartus patikrino variklius, bet jokio gedimo nerado. Susierzinęs kapitonas išėjo į denį. Tuomet jo žvilgsnis nukrypo į vienišą berniuko figūrėlę, vis dar stovinčią prieplaukoje, ir kapitonas jam sušuko: „Lipk į laivą!“ Vos berniukas įžengė į laivą, šis atsiplėšė nuo kranto ir sparčiai išplaukė į atvirą jūrą. Tačiau tuo Anastasijaus rūpesčiai nesibaigė: nors kapitonas leido jam įlipti, dar laukė susitikimas su keleivių bilietus tikrinančiu kontrolieriumi. Kai kontrolierius prie jo priartėjo, berniukas susijaudino ir pravirko. Jo verksmas patraukė vieno jaunuolio iš Chijo salos, vardu Choremis, dėmesį. Jis išklausė vaiko pasakojimą ir sumokėjo už jo bilietą.
Pakeliui į Konstantinopolį, ties Trakijos pakrante, kilo smarki audra. Įgula iš visų jėgų stengėsi išlaikyti laivą vandens paviršiuje. Anastasijus susigūžė viename denio kampe, o pro šalį bėgantis kapitonas jam sušuko, kad dabar reikia karštai melstis, jei nori likti gyvas. Anastasijaus nešiojamame kryželyje buvo nedidelė Viešpaties Kryžiaus dalelė, kurią jam davė močiutė. Močiutė sakydavo, kad kilus mirtinam pavojui jūroje reikia pririšti kryželį prie virvės ir nuleisti į vandenį – tada nepaskęsi, o išsigelbėsi. Vaikas prisiminė močiutės žodžius ir nuleido kryželį į vandenį. Netrukus bangos nurimo, bet, ištraukęs virvę, berniukas pamatė, kad kryželio ant jos nebėra. Kapitonas ir įgula šlovino Dievą už išgelbėjimą, o Anastasijus dėl savo netekties buvo nepaguodžiamas. Kai laivas jau įplaukė į Konstantinopolio įlanką, jūreiviai išgirdo garsų beldimą iš vienos laivo korpuso pusės. Beldimas kartojosi, ir vienas jūreivis nusileido už borto išsiaiškinti šio paslaptingo garso šaltinio. Pasirodė, kad tai Anastasijaus kryželis, užkliuvęs už vieno iš išorinių korpuso skersinių.
Konstantinopolyje Anastasijus įsidarbino tabako krautuvėje. Jis fasavo birų tabaką ir rankiniu vežimėliu pristatydavo jį pirkėjams. Tačiau svajojo tapti mokytoju ir pildė užrašų knygelę, pavadintą „Dvasinių posakių lobynas“: perrašinėjo į ją Šventojo Rašto ištraukas, graikų filosofų aforizmus ir šventųjų Tėvų raštų citatas. Naktimis jis sėdėdavo prie darbo, pakuodavo tabaką, užrašydavo posakius ant vyniojamojo popieriaus ir šiuos lapelius sudėdavo į pirkėjams skirtus tabako pakelius.
Už darbą griežtas šeimininkas Anastasijui duodavo tik maisto ir pastogę, todėl netrukus jo drabužiai susidėvėjo ir virto skarmalais. Kartą žiemą, apimtas nevilties, jis parašė liūdną laišką, adresuotą „Viešpačiui Jėzui į dangų“. Kaimynystėje prekiavęs žmogus, pamatęs jo rankose laišką, pasisiūlė padėti jį išsiųsti, tačiau, perskaitęs neįprastą adresą, nusprendė sužinoti, kas jame parašyta. Laiške berniukas prašė: „Mano brangus mažasis Kristau, neturiu prijuostės ir batų. Atsiųsk man juos. Tu žinai, kaip Tave myliu. Anastasijus.“
Šis nuoširdus, paprastas laiškas sujaudino gerąjį prekeivį, ir jis slapta atsiuntė vaikui pinigų su rašteliu: „Anastasijui nuo Viešpaties Jėzaus.“ Pamatęs berniuką naujais drabužiais, šeimininkas nusprendė, kad šis pinigus jiems nusipirkti pavogė, ir žiauriai jį sumušė. Vaiką išgelbėjo tik jo geradario įsikišimas: išgirdęs triukšmą, šis atskubėjo į pagalbą ir viską šeimininkui paaiškino.
Anastasijaus džiaugsmui, po kelerių metų jam pavyko tapti Konstantinopolyje veikusios Šventojo Kapo šventyklos metochijos mokinių prižiūrėtoju ir palikti krautuvę. Jis padėdavo mokyti jaunesniųjų klasių mokinius, o už tai jam leisdavo mokytis vyresnėse klasėse. Būdamas dvidešimt dvejų metų, jis išvyko iš Konstantinopolio į Chijo salą ir septynerius metus dirbo mokytoju Litijono kaimo mokykloje, įkvėptas XVIII a. šventojo pamokslininko ir mokytojo Kozmo Etoliečio pavyzdžio. Būdamas dvidešimt dvejų metų, jis įstojo į Chijo saloje esantį Nea Moni vienuolyną ir 1876 m. buvo įšventintas į vienuolius, gavęs Lozoriaus vardą. Šį vardą jis nešiojo neilgai, nes nepraėjus nė metams buvo įšventintas į diakonus ir gavo Nektarijaus vardą.
Netrukus atsirado jo globėjas – turtingas Chijo salos gyventojas Jonas Choremis, kuris Dievo Apvaizdos valia pasirodė esąs dėdė to jaunuolio, kadaise sumokėjusio už berniuko bilietą kelionėje iš Silivrijos. Anuomet, prieš daugelį metų, Choremį nepaprastai sujaudino sūnėno pasakojimas apie vargšą berniuką. Sužinojęs, kad vienuolyno diakonas ir yra tas pats mažasis silivrietis, jis labai apsidžiaugė. Įžvelgęs šiame sutapime Dievo Apvaizdą, jis išsiuntė hierodiakoną Nektarijų studijuoti į Atėnus. Vėliau jaunasis vienuolis išvyko į Aleksandriją, kur jį ėmė globoti Aleksandrijos patriarchas Sofronijus. Patriarchas pasiuntė jį atgal į Atėnus užbaigti teologijos studijų.
Sėkmingai baigęs studijas, Nektarijus grįžo į Aleksandriją ir 1886 m. buvo įšventintas į kunigus. Nepraėjus nė trejiems metams, patriarchas paskyrė jį vyskupu, ir jis tapo Pentapolio metropolitu bei vyskupu vikaru Kaire. Patriarchas ir vyskupijos tikintieji labai mylėjo naująjį metropolitą už jo dorą gyvenimą, išmintį ir kuklumą, tačiau jis turėjo ir priešų – kai kurie vyskupijos dvasininkai pavydėjo jam greito iškilimo. Jie apšmeižė Nektarijų, apkaltindami ne tik kyšininkavimu ir amoraliu elgesiu, bet net siekiu intrigomis užimti patriarcho sostą. Priešai veikė taip atkakliai, kad patriarchas Sofronijus patikėjo šmeižtu ir įniršęs išvijo Nektarijų iš patriarchato be jokio teismo ir galimybės apsiginti.
Viešpaties keliai nežinomi, ir, sekdamas paslaptingąja Jo Apvaizda, Nektarijus visą likusį gyvenimą buvo priverstas prašyti Bažnyčios hierarchų atkurti jo gerą vardą. Du paskesni Aleksandrijos patriarchai, Konstantinopolio visuotinis patriarchas ir keli vienas kitą pakeitę Atėnų arkivyskupai manė, kad politiškai nedera (arba tiesiog pristigo drąsos) užstoti apšmeižtą šventąjį. Niekas net nesiteikė patikrinti jam mestų nepagrįstų kaltinimų.
Šmeižtas ir tušti gandai sekė jį ir į Graikiją. Be to, Aleksandrijos patriarchas ten nusiuntė dviprasmišką laišką, pranešantį apie draudimą jam tarnauti kaip vyskupui. Visus metus po sugrįžimo šventasis Nektarijus Religijos reikalų ministerijoje negalėjo gauti net kukliausių pareigų. Visus tuos ilgus mėnesius kambario šeimininkė, iš kurios jis nuomojosi būstą, iš gailestingumo leido jam gyventi net ir tada, kai jis negalėjo mokėti nuomos. Ji gamindavo jam šiltą maistą ir slaugydavo susirgusį. Ištisus metus Nektarijus prašė suteikti jam galimybę dirbti, ir galiausiai buvo paskirtas keliaujančiu pamokslininku Eubojos salos kaimiškose vietovėse. Tačiau Konstantinopolyje kilęs šmeižtas netrukus pasiekė ir šiuos kraštus. Jis matė, kad skandalingi gandai labai trikdo žmones, kuriems labiausiai troško tarnauti. Nuliūdęs jis buvo priverstas išvykti. Vėliau pamokslavo vienoje vyskupijoje į vakarus nuo Atėnų, o 1894 m. jam buvo pasiūlytos Atėnų Rizario bažnytinės mokyklos direktoriaus pareigos.
Vienas iš šventojo Nektarijaus mokinių, Panajotis Braziotis, vėliau tapęs teologijos profesoriumi ir dėstęs Atėnų universitete, pasakojo, kad naujasis direktorius greitai pelnė mokinių, dėstytojų ir administracijos pagarbą ne tik puikiomis filosofijos ir teologijos žiniomis, bet ir šventu gyvenimu. Visi įsiminė vieną nutikimą: užuot nubaudęs du susimušusius berniukus, vyskupas Nektarijus liūdnai pasakė, kad pats nepakankamai gerai auklėjo šiuos vaikus, todėl pats turi už juos atsakyti, ir paskyrė sau griežtą pasninką. Tai matydami, prasikaltusieji su atgailos ašaromis maldavo jį nutraukti pasninką.
Prisimenamas ir kitas įvykis. Kartą vienas mokyklos valytojas susirgo ir pateko į ligoninę. Jis buvo labai nusiminęs, nes ilgas nebuvimas darbe reiškė jo praradimą. Šventasis Nektarijus žinojo, kad, šeimos maitintojui netekus darbo, jo artimųjų lauktų visiškas skurdas. Todėl anksti ryte, dar neprasidėjus pamokoms, jis ateidavo ir tyliai atlikdavo valytojo darbą. Galiausiai valytoją išrašė iš ligoninės, ir jau kitą rytą jis nuskubėjo į darbą. Bijodamas, kad per tą laiką buvo atleistas, jis atėjo į mokyklą ir išvydo metropolitą Nektarijų ramiai valantį mokyklos tualetus – kaip ir visomis ankstesnėmis dienomis, kol valytojas sirgo.
Šventojo Nektarijaus biografas archimandritas Joakimas Specjeris, pažinojęs šventąjį dar jo darbo šioje mokykloje laikais, prisimena, kaip šis, kalbėdamas apie svarbiausias vertybes, išsakė mintį, galbūt padedančią suprasti jo santykį su savo, Bažnyčios viduje persekiojamo žmogaus, padėtimi: „Kai žmogus suvokia savo paskirtį ir pamato esąs Visų Tobulybių Dievo vaikas, į šio pasaulio gėrybes jis žvelgia su panieka. Taip, doras žmogus šiame pasaulyje patiria išbandymų ir pažeminimų, bet jo širdies gelmėse gyvena džiaugsmas, nes jo sąžinė rami. Pasaulis nekenčia dorų žmonių ir juos niekina, tačiau kartu jiems pavydi, nes, kaip sakydavo mūsų protėviai, žmogaus dorybėmis žavisi net jo priešai.“
Turėdamas nepaprastai daug teologijos žinių, šventasis Nektarijus buvo teologas ir kita, daugeliui šiuolaikinių mokslininkų nesuprantama prasme: teologines tiesas jis suvokė ne tik protu – jos gyveno jo širdyje. Jis daug ir vaisingai rašė. Vien raštai jam būtų galėję pelnyti šlovę: jo plunksnai priklauso dešimtys knygų ir brošiūrų teologijos, filosofijos, apologetikos, Bažnyčios istorijos ir liaudiškojo pamaldumo temomis. Plačiai žinomų jo giesmių Dievo Motinai rinkiniai yra XX a. pasaulinio bažnytinio paveldo lobyno dalis. Mūsų dienomis jo knygos itin populiarios stačiatikiškoje Graikijoje, o jų citatos skamba visur. Savo dvasios tėvu jį laikė tokie XX a. dvasiniai šviesuliai kaip tėvas Filotėjus Zervakas iš Paro salos ir tėvas Amfilochijus Makris iš Patmo salos.
Pas jį ateidavo ir daugybė pasauliečių, norėjusių atlikti išpažintį bei gauti dvasinių patarimų. Tarp jų buvo moterų, trokštančių vienuoliško gyvenimo, ir šventasis Nektarijus vylėsi, kad galės joms įkurti vienuolyną netoli Atėnų. Jam papasakojo apie sugriuvusį vienuolyną Aiginos saloje, netoli Paleochoros – „Senojo miesto“, ir 1904 m. rugsėjį jis išvyko ten lydimas trijų savo dvasinių dukterų. Jie aptiko koplytėlę, pašvęstą Dievo Motinos ikonai „Gyvybę teikiantis Šaltinis“, ir dvi mažytes celes, kuriomis rūpinosi iš vietos krikščionių išmaldos gyvenanti senutė. Keturiese jie atliko visos nakties budėjimo pamaldas ir meldėsi, kad Dievas, jeigu tokia Jo valia, padėtų atkurti vienuolyną.
Kitą dieną šventasis Nektarijus susitiko su Aiginos meru Nikolajumi Papasu, ir šis pažadėjo suremontuoti išlikusias celes bei oficialiai perduoti jam vienuolyno pastatus nuosavybėn. Vienuolės liko Aiginoje. Sekmadieniais ir švenčių dienomis archimandritas Teodosijus iš gretimo Chrisaleontisos vienuolyno atsiųsdavo vieną kunigą aukoti pamaldų jų koplyčioje. Šventasis Nektarijus iki 1908 m. toliau dirbo Rizario mokyklos direktoriumi, o tada išėjo į pensiją ir persikėlė gyventi į savo įkurtą moterų vienuolyną. Ilgainiui jame vienuolių skaičius išaugo iki trisdešimt trijų. Pirmąja vienuolyno vyresniąja tapo akla vienuolė Ksenija, viena artimiausių šventojo Nektarijaus dvasinių dukterų, dora jauna moteris, turėjusi gailestingą širdį. Šiuo metu svarstomas jos kanonizavimo klausimas. Nors mūsų dienomis čia gyvena tik apie dešimt vienuolių, vienuolynas klesti, nes kasmet jį aplanko dešimtys tūkstančių piligrimų.
1995 m. vienuolyne sutikau vieną senyvą piligrimę, kuri kadaise draugavo su seserimi Teodosija – paskutine iš vienuolių, pažinojusių šventąjį Nektarijų. Sesuo Teodosija jai papasakojo, kaip įstojo į vienuolyną: „Kai man buvo dešimt metų, su kitomis kaimo mergaitėmis atėjau į šį vienuolyną ir paprašiau gerondos (senolio Nektarijaus) leisti mums pasilikti vienuolyne. Jis nusišypsojo ir pasakė: „Eikite namo, o kai dar truputį paaugsite, jus priimsiu.“ Mes išėjome namo ir kitais metais tą pačią dieną grįžome sakydamos: „Štai, mes truputį paaugome. Ar dabar mus priimsite?“ Ir jis mus priėmė, visur vedžiodavosi su savimi už rankučių.“
Sesuo Teodosija tapo puikia giedotoja ir vėliau prisimindavo, kaip šventasis dažnai išeidavo iš altoriaus, kai ji stovėdavo prie giedotojų, ir sakydavo jai: „Giedok, giedok, mano lakštingala!“
Vienoje monografijoje apie šventojo gyvenimą užrašyti jo žodžiai, pasakyti jaunoms vienuolėms apie jų vienuolyną. Šiandien jie skamba tarsi pranašystė: „Aš jums statau švyturį, o Dievas jame įžiebs šviesą, kuri švies visam šiam dideliam ir plačiam pasauliui. Daugelis išvys šią šviesą ir ateis čia, į Aiginą.“
Pirmaisiais vienuolyno gyvavimo metais šešiasdešimtmetis vyskupas Nektarijus ne tik atlikdavo vienuolyno dvasios tėvo pareigas, bet ir dirbdavo sunkų fizinį darbą: įdirbdavo daržą, nešiodavo vandenį, tampydavo akmenis naujoms celėms statyti. Be to, gerai išmanė batsiuvio amatą ir pats taisydavo vienuolių bei darbininkų avalynę. Jo įžvalgumas ir nuolatinė maldinga dvasios būsena neliko nepastebėti, ir netrukus apie jį imta kalbėti kaip apie dvasios senolį. Vienuolynas tapo visokių luomų ir padėčių žmonių – tiek žinomų, tiek paprastų – piligrimystės vieta. Šventojo Nektarijaus kvietimu į vienuolyną atvyko tėvas Sava iš Kalimno salos (vėliau kanonizuotas kaip šventasis Sava Naujasis). Jis mokė seseris bizantiškojo giedojimo ir ikonų tapybos. Po šventojo Nektarijaus mirties jis dar kurį laiką ten gyveno, o paskui grįžo į Kalimną.
Net ir čia, Eginoje, kur šventasis Nektarijus gyveno beveik atsiskyręs nuo pasaulio, piktasis nenorėjo palikti jo ramybėje ir vėl sukėlė persekiojimą per kelis kunigus, pavydėjusius jo, kaip Šventosios Dvasios kupino senolio, garsumo ir todėl apkaltinusius jį nedorumu. Buvo atliktas tyrimas, kaltinimai panaikinti, tačiau šis naujas dvasininkų pavydo pasireiškimas sudrumstė ramų vienuolyno ir jį lankančių pasauliečių gyvenimą.
Šventojo Nektarijaus biografas užrašė ištrauką iš savo pokalbio su Konstantinu Sakorafosu iš Lamijos, bendravusiu su šventuoju jo gyvenimo vienuolyne metais: „Ką Jums pasakyti, tėve Joakimai? Apsigyvenęs vienuolyne Aiginoje, jis gyveno tarsi bekūnės dvasios; tapo panašus į angelą ir gyveno dangišką gyvenimą.“
Arkivyskupas Titas Matfiakis pažymi: „Jo paprastas, nuoširdus elgesys, širdies gerumas, didžiulis nuolankumas, derėjęs su nepaprastu išsilavinimu, darė gilų įspūdį... Nebūtų perdėta pasakyti, kad graikų tautos religinio jausmo sustiprėjimą praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje didele dalimi lėmė įkvepiantys, tikėjimo kupini šventojo Nektarijaus pamokslai... Po jo pamokslų netikintieji ir krikščionių tikėjimo priešai tapdavo uoliais krikščionimis; šmeižikai ir kaltintojai likdavo nuginkluoti; šykščios ir negailestingos širdys atsiverdavo pagalbai vargšams.“
Paskutiniais gyvenimo metais šventasis Nektarijus sirgo cistitu ir daugelį mėnesių kentėjo stiprius skausmus. Jis atsisakydavo medikų pagalbos, paguodos ieškodamas ilgai vaikščiodamas per kalnus į gretimą vienuolyną, kur melsdavosi prie Dievo Motinos ikonos „Chrisaleontisa“ („Auksinė Karalienė“). Paskutiniais gyvenimo mėnesiais jį nuvežė į Atėnų „Areteiono“ ligoninę. Ten jis buvo paguldytas į nemokamai gydomų ligonių palatą ir po penkiasdešimties dienų sunkių kančių 1920 m. lapkričio 8 d., sulaukęs septyniasdešimt ketverių metų, iškeliavo pas Viešpatį.
Jau tą akimirką, kai jo siela atsiskyrė nuo kūno, per šventojo Nektarijaus maldas pradėjo gausiai lietis stebuklai. Slaugytoja, ruošianti jo kūną laidotuvėms, nuvilko nuo jo apsiaustą ir padėjo ant gretimos lovos krašto. Toje lovoje gulėjo ligonis, daug metų buvęs paralyžiuotas. Po kelių akimirkų palatą pripildė stebuklingas aromatas, o ligonis pakilo iš lovos – jis buvo išgydytas. Malonus kvapas greitai pasklido po visą ligoninę; darbuotojai ir pacientai ėmė eiti į koridorius ir klausinėti, iš kur jis sklinda. Kambaryje, kuriame laikinai buvo paguldytas šventojo kūnas, aromatas buvo toks stiprus, kad patalpos dar kelias dienas negalėjo naudoti, nors langai visą laiką buvo atviri. Vėliau šiame kambaryje buvo įrengta šventojo Nektarijaus iš Aiginos koplyčia.
Šventojo kūnas buvo nugabentas į Aiginą ir palaidotas jo įkurto vienuolyno kieme. Po kelerių metų, laikantis graikų papročio, jo karstas buvo atidarytas, kad kaulai būtų nuplauti ir palaidoti iš naujo. Karstą atidariusius dvasininkus ir vienuoles apstulbino tai, kad kūnas buvo visiškai nepaliestas irimo, tarsi šventasis būtų ką tik užmigęs, o net jo drabužiai atrodė kaip laidojimo dieną. Apie karsto atidarymą niekam iš anksto nepranešta, kitaip būtų susirinkusios minios žmonių. Viena moteris, taksi grįždama iš paplūdimio kitame salos gale, pajuto kažkokį stebuklingą kvapą. Ji buvo nuo Bažnyčios nutolęs žmogus, jos jauną sielą jau slėgė nuodėmės ir bloga reputacija, bet aromatas paskatino ją paprašyti vairuotojo sustoti ir bėgte nuskubėti į vienuolyną sužinoti, kas ten nutiko. Šventojo Nektarijaus negendančių relikvijų vaizdas ją taip sukrėtė, kad ji visų akivaizdoje su ašaromis ėmė išpažinti savo nuodėmes. Ji pakeitė gyvenimą ir tapo stačiatike.
Atidarius šventojo negendančias relikvijas, vienuolynas nusiuntė Atėnų arkivyskupui Chrizostomui Papadopului telegramą su klausimu, ką dabar daryti. Arkivyskupas atvyko į Aiginą apžiūrėti relikvijų ir, netikėdamas šventojo Nektarijaus šventumu, liepė seserims keletą dienų palikti kūną atvirame ore, o paskui palaidoti iš naujo, kad palaikai natūraliai suirtų. Paprastos vienuolės bijojo arkivyskupo ir jo valdžios, todėl pakluso. Tačiau po dviejų mėnesių jos vėl atidarė karstą ir pamatė, kad šventojo kūnas tebėra visiškai nepaliestas irimo. Jos perkėlė relikvijas į koplytėlę prie kapo ir paguldė marmuriniame relikvijoriuje.
1934 m., praėjus keturiolikai metų nuo šventojo Nektarijaus mirties, pro vienuolyną važiavo vienas netikintis vietos gydytojas. Staiga prapliupo lietus, kilo audra, ir jam teko ieškoti prieglobsčio vienuolyno svečių namelyje. Girdėjęs apie šventojo Nektarijaus negendančias relikvijas, gydytojas iš smalsumo priėjo prie relikvijoriaus ir pažvelgė po sunkiu marmuriniu dangčiu. Nepaisydamas vienuolės, atsitiktinai užklupusios jį taip besielgiantį, protestų, jis pastūmė dangtį, norėdamas pamatyti relikvijas. Vėliau pasakojo: „Buvau sukrėstas, pamatęs ten gulintį vyskupą Nektarijų – tokį, kokį visi jį pažinojome. Jo išvaizda ir veido išraiška buvo visiškai atpažįstamos, net barzda atrodė lygiai taip pat kaip jam gyvam esant... O kai paliečiau jo ranką, pajutau, kad ji vis dar padengta oda... Ji nebuvo nei sausa, nei susiraukšlėjusi.“ Dievo valia po kelerių metų relikvijos vis dėlto suiro, ir dabar jo galva su sidabrine mitra saugoma vienuolyno cerkvės relikvijoriuje. Kitos relikvijų dalys laikomos šalia sidabrinėje dėžutėje.
Pasakojimai apie stebuklus, įvykusius nuo šventojo Nektarijaus mirties ir patvirtintus dokumentais, užimtų ištisus tomus. Ligoniai ir apsėstieji per jį sulaukia išgydymo, daugelį jis įspėja apie gresiantį pavojų, neretai pasirodo tiems, kuriems reikia pamokymo ar paguodos. Ne kartą jis pasirodė ligoniams sakydamas: „Paimk aliejaus iš lempelės virš mano kapo ir pasveiksi.“
Švenčiausiosios Trejybės vienuolynas nuolat atviras piligrimams. Šventojo Nektarijaus relikvijas, jo buvusį kapą ir vietą, kurioje jis gyveno, galima aplankyti bet kurią savaitės dieną. Neseniai vienuolyno papėdėje buvo pastatyta didinga bazilika piligrimams, kurie vasarą ir šventojo Nektarijaus minėjimo dienomis čia atvyksta tūkstančiais.
Praėjus aštuoniasdešimt vieneriems metams po savo mirties, šventasis Nektarijus daugiau nei savaitę tarnavo Graikijos bažnyčioje.
Praėjus aštuoniasdešimt vieneriems metams po savo mirties, šventasis Nektarijus daugiau nei savaitę tarnavo vienoje Graikijos bažnyčioje.
Prieš kelerius metus vieno Aiginos kalnų kaimelio gyventojai liko be kunigo. Laikas bėgo, o naujas kunigas nebuvo paskirtas. Galiausiai atėjo Gavėnia, ir kaimo žmonės ėmė nerimauti.
Graikijoje pirmąją ir paskutiniąją šventojo keturiasdešimties dienų pasninko savaites žmonės palieka darbus ir mokslus – visa Elada (Graikija) meldžiasi. Visur nuleidžiamos vėliavos gedint nukryžiuoto Kristaus, žmonės kasdien dalyvauja ilgose Gavėnios pamaldose, eina procesijose aplink parapiją, laikosi griežto pasninko be aliejaus, o daugelis visai nevalgo. Tokiu metu likti be parapijos kunigo tiesiog neįsivaizduojama.
Pasitarę kaimo gyventojai nutarė parašyti laišką vyskupiją valdančiam vyskupui. „Šventasis vladika, – maldavo kaimiečiai, – atsiųskite mums kunigą bent Didžiajai savaitei ir Velykoms. Kad galėtume deramai pasiruošti, atgailauti, melstis ir su visu pasauliu džiaugsmingai švęsti šviesųjį Kristaus Prisikėlimą. Nepalikite mūsų našlaičiais, šventasis vladika, nepamirškite mūsų bėdos. Atsiųskite mums kunigą, kurį Jūsų Eminencija palaimins“.
Vyskupas perskaitė laišką ir artimiausiame vyskupijos susirinkime, aptardamas įvairius klausimus, paskelbė ir Aiginos kaimo gyventojų prašymą: „Kas iš tėvų gali vykti į šį kaimą?“ Tačiau kiekvienas susirinkusiųjų teisinosi savo užimtumu ir nurodė priežasčių, kodėl negalės nuvykti. Tuomet susirinkimas perėjo prie kitų klausimų, ir kaimiečių laišką užklojo krūva kitų popierių. O paskui jis buvo paprasčiausiai pamirštas dėl daugybės rūpesčių ir pasiruošimo artėjančioms Velykoms.
Pagaliau atėjo didžioji Kristaus Prisikėlimo diena, kuri Graikijoje itin iškilmingai švenčiama. Stačiatikybė – vyraujanti Graikijos religija, todėl ši diena čia taip pat yra valstybinė šventė. Praėjo pirmoji šventinė savaitė, vyskupijos tarnautojai grįžo į savo darbo vietas, ir netrukus vyskupas ant savo darbo stalo rado naują laišką iš vieno kalnų kaimelio. „Šventasis vladika! – rašė valstiečiai. – Nėra žodžių, kuriais galėtume išreikšti visą savo dėkingumą ir nuoširdžią padėką už Jūsų ganytojišką rūpestį ir pagalbą mūsų parapijai. Mes amžinai dėkosime Dievui ir Jums, šventasis vladika, už dievobaimingą kunigą, kurį atsiuntėte mums švęsti Velykų. Dar niekada anksčiau mums neteko melstis su tokiu dvasingu ir nuolankiu Dievo tarnu...“
Vyskupas pradėjo susirinkimą klausimu: „Kas iš kunigų važiavo į tą kaimą, iš kurio anksčiau gavome laišką?“ Visi tylėjo, niekas neatsiliepė, nes niekas nevažiavo tarnauti į tą kalnų gyvenvietę. Didžiulė nuostaba ir karštas smalsumas apėmė vyskupą. Po kelių dienų akmenuotais Aiginos salos kalnų keliais kilo dulkės – vyskupas su savo patarnautojais skubėjo į paslaptingąjį kaimą. Pirmą kartą gyvenime į šį užmirštą kaimą vladika atvyko su iškilminga palyda. Su velykiniais pyragais, kulurakiais, dažytais kiaušiniais ir gėlėmis jų laukė visi kaimo gyventojai – nuo jauniausio iki vyriausio – ir iškilmingai palydėjo į nedidelę senovinę bažnytėlę.
Graikijoje visi kunigai laikomi valstybės tarnautojais, ir kiekvienas privalo palikti įrašą bažnyčios registre, net jei šventovėje tarnavo tik vieną kartą. Įėjęs į bažnyčią, arkivyskupas pagerbė šventovės ikoną ir nuėjo tiesiai į altorių. Pro atvirus Karališkuosius vartus visi galėjo matyti, kaip jis paėmė registracijos žurnalą ir priėjo prie siauro langelio. Skubiai vartydamas puslapius, jis pirštu vedė iki paskutinės eilutės. „Nektarijus, Pentapolio metropolitas“, – buvo parašyta ten dailia rašysena. Vladika paleido žurnalą iš rankų ir parpuolė ant kelių ten, kur stovėjo.
Žinia apie didįjį Dievo stebuklą tarsi griaustinis iš dangaus pribloškė visus, stovėjusius šventovėje! Ilgą spengiančią tylą nutraukė emocijų audra. Žmonės klaupėsi, kėlė rankas į dangų, apsikabinę verkė, garsiai dėkojo Dievui ir šventajam Nektarijui. Tik dabar kiekvienas, buvęs šventovėje, pradėjo suvokti, kas įvyko.
Visagalis Dievas, išgirdęs savo ištikimųjų avelių, paliktų liūdėti tolimame mažame kaimelyje kalno viršūnėje, verkiančias širdis, atsiuntė joms didį ganytoją – iš Dangaus Karalystės. Žemiškasis valdovas pamiršo jam patikėtą mažą kaimenę, bet Dangaus ir žemės Valdovas jos nepamiršo.
Visą savaitę – 2001 metais – šventasis Nektarijus, miręs dar 1920 metais, buvo gyvas paprastiems kaimo piemenims ir jų šeimoms. Jis tarnavo bažnyčioje, vedė Kryžiaus procesijas, vadovavo iškilmingoms naktinėms Kristaus laidotuvių eisenoms su Kristaus Kapo epitafija, giedojo su visais himnus ir maldas, klausė išpažinčių, guodė ir mokė. Šie žmonės niekada nebuvo girdėję tokių žodžių apie Dievą. Atrodė, kad tas senolis, švelnaus balso kunigas, pažįsta Dievą asmeniškai.
Tik tada žmonės suprato, kodėl visą tą laiką jų širdyse tvyrojo nežemiškas džiaugsmas. Kodėl atgailos ir gailesčio ašaros tekėjo upėmis, ir niekas jų nesulaikė bei nesigėdijo. Kodėl jie nenorėjo nei valgyti, nei miegoti, o tik melstis kartu su tuo nuostabiuoju geruoju ganytoju. Šventojo Nektarijaus ikona jų šventovėje kabėjo garbingoje vietoje, bet nė vienas jo neatpažino. Dievas tai buvo nuo jų paslėpęs.*
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis vyskupas Nektarijus Aiginiškis minimas lapkričio 22 d. (lapkričio 9 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
*„Stačiatikių aplinkoje paplitęs pasakojimas apie stebuklingą šventojo Nektarijaus pasirodymą parapijoje, likusioje be kunigo. Vienuose šaltiniuose šis įvykis siejamas su Graikijos Aiginos sala 2001 metais, kituose – su Rumunijos kaimu, kuriame šventasis tarnavo 2009 metais. Nepriklausomų istorinių liudijimų, leidžiančių tiksliai nustatyti įvykio vietą ir aplinkybes, kol kas nepavyko rasti.“