20 000 šventųjų Nikomèdijos kankinių (gr. Άγιοι Δισμύριοι (20.000) μάρτυρες, rus. 20 000 мчч. в Никомидии в церкви сожженных и там же вне церкви пострадавших) – Mažojoje Azijoje, vadinamojoje bitinų žemėje Bitìnijoje (gr. Βιθυνία, lot. Bithynia, rus. Вифиния), Nikomèdijosmieste (arba Nikomedė́jos; gr. Νικομήδεια, lot. Nicomedia, rus. Никомиди́я; dab. Izmìtas Turkijoje) šimtmečių sandūroje nužudyti krikščionys. Tarp jų: kunigas Glikerijus Zenonas, diakonas Teofilis, Dorotėjas, Mardonijus, diakonas Migdonijus, Indis, Gorgonijas, Petras, Eutimijus, Agapė (Agatija), Domna, o taip pat kiti Nikomedijos kankiniai (minimi ir rugsėjo 30).
Prisimenami įvykiai nutiko Diokletiano valdymo laikais (284-305). Tuo metu Nikomedijoje ne vienerius metus krikščionys plito ir stiprėjo. Bažnyčia stovėjo tiesiai priešais rūmus, svarbiausiame miesto kvartale. Pasakojama, kad tada ten buvo daug krikščionių, einančių svarbias valstybines pareigas.
Nikomedijos miesto vyskupu buvo šventasis Kirilas, kuris savo mokymu ir gyvenimu skatino krikščionybės plitimą. Ne vienas imperatoriaus pareigūnas buvo slaptas krikščionis.
Imperatoriaus Maksimijano (valdė 284-305 metais) rūmuose gyveno pagonių šventikė Domna (gr. Δόμνα). Slapta ji skaitydavo Apaštalų darbus ir apaštalo Pauliaus laiškus. Jos širdyje įsižiebė troškimas geriau pažinti krikščionių mokymą. Vienai jaunai krikščionei padedant, Domna, lydima ištikimo eunucho Indžio (gr. ῎Ινδης), slapta nuvyko pas vyskupą Kirilą ir priėmė krikštą.
Domna ėmėsi rūpintis vargšais: padedant Indžiui, ji išdalijo savo papuošalus, šelpė maistu stokojančius. Kai eunuchų vyriausiasis, kuris buvo atsakingas ir už karaliaus stalą, sužinojo apie tokį neįprastą Domnos ir Indžio elgesį, įkalino juos. Kalėjime jie buvo marinami badu, bet sulaukė pastiprinimo iš angelų, tad nepražuvo. Kad nebereikėtų gyventi su pagonimis, šventoji Domna apsimetė esanti beprotė. Tada ją ir Indį išgynė iš rūmų. Domną priglaudė moterų vienuolyno igumenė Agapė (arba Agatija). Neilgai jai ten pagyvenus, igumenė, aprengusi ją vyriškais drabužiais ir nusikirpus plaukus, išleido iš vienuolyno.
Tuo metu imperatorius grįžo ir, sužinojęs apie buvusios žynės Domnos gyvenimą jam nesant, įsakė ją surasti. Ginkluoti kariai atskubėjo į vienuolyną ir jį nusiaubė. Seserys buvo įmestos į požemius, kankinamos ir niekinamos, tačiau nė viena iš jų nebuvo suteršta. Šventoji Teofilė, net ir ten išsaugojusi nekaltybę, Viešpaties angelui padedant, buvo išvesta iš viešnamio.
Kartą imperatorius miesto aikštėje surengė aukojimo pagonių dievams apeigas. Kai prasidėjo minios šlakstymas aukojamų gyvulių krauju, krikščionys suskubo palikti aikštę.
Tai matydamas imperatorius įniršo, bet stengėsi nerodyti savo jausmų, pajutęs, kad staiga sudrebėjo žemė.
Praėjus dar kažkiek laiko, Maksimijanas įžengė į bažnyčią ir pareikalavo krikščionių išsižadėti Kristaus; už nepaklusimą jis pažadėjo sudeginti bažnyčią, o krikščionis nubausti mirtimi.
Krikščionių dvasininkas, kunigas Glikerijus, jam atsakė, kad krikščionys niekada neišsižadės savo tikėjimo, kad ir kokios kančios jų lauktų. Suvaldęs pyktį, valdovas paliko bažnyčią, o netrukus įsakė kunigą Glikerijų atvesdinti į teismą. Budeliai kankino jį, o šis nenustojo melstis ir šauktis Viešpaties vardo. Kadangi nepavyko įtikinti šventojo Glikerijaus išsižadėti Kristaus, Maksimijanas įsakė jį sudeginti.
302 metais per Kristaus Gimimo šventę, kai Nikomedijos katedros bažnyčioje buvo susirinkę daugybė krikščionių, imperatorius nusiuntė į šventovę savo šauklį, kuris perdavė visiems krikščionims įsakymą išeiti iš bažnyčios ir atlikti aukojimo stabams apeigas; priešingu atveju pagrasino sudeginti šventovę ir joje besimeldžiančius žmones. Tačiau visi susirinkusieji atsisakė nusilenkti stabams. Kol kankintojai ruošėsi padegti bažnyčią, pamaldoms vadovavęs vyskupas Antimas (minimas rugsėjo 3 d.) pakrikštijo visus pasirengusius priimti Krikšto Sakramentą, davė visiems šventąją Komuniją. Ugnyje žuvo visi bažnyčioje buvę maldininkai, ne mažiau 2 tūkstančių. Kaip teigiama hagiografijose, šventovėje jų buvo 20 000. Tarp jų buvo igumenė Agapė (arba Agatija) ir šventoji Teofilė, stebuklingai išsigelbėjusios iš viešnamio. Vyskupui Antimui pavyko išsigelbėti.
Maksimijanas vylėsi, kad sunaikino visus Nikomedijos krikščionis, bet netrukus sužinojo, kad jų dar yra labai daug, kad jie visi tebeišpažįsta savo tikėjimą ir yra pasirengę mirti už Kristų. Su jais imperatorius taip pat susidorojo. Jo įsakymu buvo suimtas karvedys Zenonas, viešai apkaltinęs valdovą bedievyste ir žiaurumu. Zenonas buvo stipriai sumuštas, o galiausiai jam buvo nukirsdinta galva. Eunuchą Indį, stabmeldžių dvasininką, įkalino už atsisakymą dalyvauti pagoniškoje šventėje.
O šventoji Domna slėpėsi oloje, maitindamasi augalais. Krikščionių persekiojimas tęsėsi. Į kalėjimą buvo uždaryti Italijos vietininkas Dorotėjas, Mardonijus, diakonas Migdonijus ir dar keli aukšto rango asmenys. Vyskupas Antimas juos stiprino rašydamas laiškus. Vienas laiškas buvo užtiktas pas diakoną Teofilių. Norėdami sužinoti apie vyskupą, jį kankino, tačiau šventasis ištvėrė visus kankinimus ir nieko neatskleidė. Tuomet drauge su juo buvo nubausti ir tie, į kuriuos vyskupas kreipėsi savo laiške.
Grįžusi į miestą šventoji Domna ilgai verkė prie laužo, apgailestaudama, kad negalėjo mirti kartu su savo seserimis. Po to nuėjo į jūros pakrantę. Tuo metu žvejai tinklais iš vandens traukė kankinių Indžio, Gorgonijo ir Petro kūnus. Šventoji, vis dar apsirengusi vyriškais drabužiais, padėjo žvejams ištraukti tinklus, o tie atidavė Domnai kankinių kūnus. Ji su pagarba žvelgė į šventuosius palaikus; ypač džiaugėsi išvydusi savo dvasios draugo, kankinio Indžio, kūną. Ir po laidotuvių ji neapleido jos širdžiai brangių kapų, kasdien prie jų atlikdavo smilkymus. Kai imperatoriui papasakojo apie „nepažįstamą jaunuolį“, kuris taip pagerbia sušaudytų krikščionių kapus, šis įsakė nukirsdinti jaunuoliui galvą. Kartu su Domna mirties bausmė buvo įvykdyta ir šventajam kankiniui Eutimijui.
Romos imperijoje 303 metais oficialiai prasidėjęs Didysis krikščionių persekiojimas, 304 metais perėjo į naują etapą. Iš pradžių tiesioginių represijų taikinys buvo dvasininkija ir apskritai bažnytinė organizacija, krikščionys iš elito; buvo naikinamos krikščioniškos knygos, ypač Šventojo Rašto tekstai (beje, veikiausiai tai buvo pirmas sisteminis literatūros naikinimas, apėmęs visą Romos imperiją). Bet persekiojimas nedavė lauktų greitų rezultatų. Todėl pradėta krikščionybę naikinti vis griežtesnėmis priemonėmis.
304 metais buvo išleistas ketvirtas ediktas, įpareigojantis visus asmenis (antras ir trečias ediktas numatė prievartą tik dvasininkijos atžvilgiu) visose vietovėse atlikti oficialius aukojimus dievams. „Ketvirtasis ediktas perkėlė akcentą nuo prievartinio įtikinimo ant grynos prievartos, o dėl šitokio pokyčio valdančiųjų uolumas susirėmė su desperatišku krikščionių pasauliečių ryžtu. (William H. C. Frend, Martyrdom and Persecution, p. 498.).
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje 20 000 Nikomedijos kankinių minimi sausio 10 dieną (gruodžio 28 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal enciklopedinius žinynus
