Lapkričio 28 dieną Stačiatikių Bažnyčioje prasideda Adventas. Jis tęsis iki sausio 6 dienos – šventųjų Kūčių. Adventas nustatytas tam, kad mes apvalytume širdis maldomis, susilaikymu, atgaila, kad galėtume dievobaimingai sutikti užgimusį Kūdikėlį ir kad atneštume Jam savo tyras širdis ir ryžtą sekti paskui Jį.
Adventas, kaip ir bet koks kitas pasninkas, turi kelis mūsų įtraukimo lygmenis. Paprasčiausias, išorinis – tai tam tikrų maisto produktų apribojimas. Advento metu atsisakoma mėsos, kiaušinių, pieno produktų. Leidžiama valgyti vaisius, daržoves, kruopas, grybus, jūros gėrybes, su tam tikrais apribojimais – žuvį ir pan. Apribojimai, esant reikalui, palengvinami vaikams, sergantiems, nėsčiosioms, maitinančioms, senyvo amžiaus žmonėms.
Svarbesnis pasninko lygmuo – dvasinis. Jis taip pat gali būti išskirtas į dalis: geri darbai, susilaikymas nuo pasilinksminimų, laiko, praleidžiamo prie televizoriaus, telefeno minimalizacija, intensyvi malda ir, svarbiausia, kova su savo nuodėmėmis.
Pasninkavimas apima visą žmogų – jo kūną su visomis juslėmis ir sielą su visomis jos galiomis ir potencijomis. Pasninko metu su Dievo pagalba mokomės bent kiek atstatyti savo nuodėmės iškreiptą prigimtį, mokomės valdyti savo norus, pažinti savo mintis ir troškimus, mokomės rinktis ne kūnišką įprotį – o Dievą.
Adventas – tai laikas, kuris mums duotas artėti prie Dievo. Visi pasninko apribojimai – tai ne tikslas, ne savotiški asketiniai pratimai, o pasiruošimas vienai iš didžiausių švenčių – šv. Kalėdoms.
Iš Evangelijos sužinome, kad prieš pradėdamas Savo trijų su puse metų tarnystę, Kristus pasišalino nuo žmonių ir griežtai pasninkavo keturiasdešimt dienų ir naktų (Mt 4.1–11; Lk 4.1–13; Mk 1.12, 13). Tiek pat Senajame Testamente pasninkavo Mozė, pakilęs į Sinajaus kalną, kur jam buvo duotas Dekalogas (Iš 24:18); pranašas Elijas, keliaudamas iki Horebo kalno, kur jo laukė susitikimas su Dievu, taip pat keturiasdešimt dienų nevalgė (1 Kar 19:5–8). Įdomu, kad būtent pasninkui baigiantis, šėtonas bandė sugundyti Išganytoją, manydamas, kad Jis fiziškai nusilpo. Tačiau dvasiškai Jėzus Kristus, atvirkščiai sustiprėjo ir atmetė visas pagundas. Taip Jis parodė ir mums, kad pasninkavimas – geriausias ginklas prieš gundytoją (plg. Mt 17.21), ir pasiruošė Savo tarnystei pasaulyje.
Pasninkas – dovana mums iš senovės, neyranti, nesusidėvinti, o nuolat atnaujinama ir nuostabiai žydinti.
Šv. vyskupas Bazilijus Didysis
Pasninkavimu džiaugiasi ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus, jeigu pasninkaujame su meile, viltimi ir tikėjimu.
Šv. vienuolis Jefremas Siras
Pasninkas – tai vaistas, sunaikinantis nuodėmę, ir kartu – švelnus tepalas mūsų sielai, nuvalantis ją, kad ji taptų dievobaiminga [...]. Susilaikymas nuo maisto nustatytas tam, kad susilpnėtų mūsų kūno jėgos ir šis žirgas taptų mums paklusnus.
Šv. vyskupas Jonas Auksaburnis
Kaip kiekviena pradžia yra sunki, taip ir pasninkavimo pradžia, pasikeitus maistui ir mūsų įpročiams, atrodo nepatogi ir sudėtinga; tačiau kantrybė ir pastovumas palengvins ir sušvelnins šiuos sunkumus.
Šv. vienuolis Teodoras Studitas
Duok Dieve jums tinkamai pasninkauti pagal jūsų jėgas, nenuolaidžiaujant sau, bet ir nepersistengiant.
- Šv. vyskupas Teofanas Atsiskyrėlis
