Apaštalas Jokū̃bas Vyresnỹsis, Zebediẽjaus sūnus (gr. Ιάκωβος Πρεσβύτερος, γιος του Ζεβεδαίου, lot. Iacobus Maior, filius Zebedaei, rus. Иа́ков Ста́рший, сын Зеведе́ев) – vienas iš 12-os Jė́zaus Krìstaus mokinių, pirmasis apaštalas kankinys, nukirsdintas Jerùzalėje valdant Judė́jos karãliui (Ròmos vietininkui) Èrodui Agrìpai (gr. Ἡρῴδης Αγρίππας, lot. Herodes Agrippa; valdė 37-44). Anot kai kurių legendų, apaštalavęs Hibèrijos pusiasalyje (gr. Ἰβηρία, lot. Hiberia), Tarakònės Ispãnijoje (gr. Ταρρακωνησία Ισπανία, lot. Hispānia Tarracōnēnsis) – romėnų provincijoje dab. Ispanijos šiaurės rytuose, kurios centras buvo Tarakònės miestas.
Jokūbas, Jėzaus pramintas, kaip ir Jokūbo brolis Jõnas Evangelìstas, Teològas (gr. Ιωάννης Απόστολος, ο Θεολόγος, lot. Ioannes Apostolus, Theologus, rus. Иоа́нн Апо́стол, Богосло́в), Griaustìnio Vaikù (gr. Βοανήργες Boaner̃ges), Zebediẽjaus (gr. Ζεβεδαίος, lot. Zebedaeius) ir Salõmės (gr. Σαλώμη, lot. Salome), vadinamos Mìrneše (gr. μυροφόρων), sūnus, kilęs iš Galilė́jos (gr. Γαλιλαία, lot. Galilaea), buvo žvejys, kaip ir jo brolis Jonas bei tėvas Zebediejus.
Skelbti Evangeliją Jokūbą pašaukė pats Viešpats: „Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo“ (Mt 4, 21; Mk 1, 19-20).
Jokūbas dažnai vadinamas Vyresniuoju, nes dar yra ir apaštalas, Alfiejaus sūnus, Jokūbas bei Jokūbas, Viešpaties brolis, vadinamas Jaunesniuoju.
Apaštalams Jokūbui, Jonui ir Petrui Viešpats atvėrė ypatingas dieviškąsias paslaptis prikeliant Jairo dukterį (Mk 5, 37-42; Lk 8, 51-55), ant Taboro kalno (Mt 17, 1-9; Mk 9, 2-9; Lk 9, 28-36), Alyvų sode (Mt 26, 37-46; Mk 14 ,32-42; Lk 22, 39-45).
Kai kuriuose gyvenimo aprašymuose teigiama, kad po Šventosios Dvasios nužengimo, šventasis apaštalas Jokūbas skelbė Evangeliją dabartinės Ispanijos žemėse, taip pat kitur. Vėliau sugrįžo į Jeruzalę, kur atvirai mokė apie Jėzų Kristų – tikrąjį Mesiją, pasaulio Gelbėtoją, smerkė fariziejus ir Rašto aiškintojus už jų širdies kietumą ir netikėjimą. Kaip teigiama Jokūbo gyvenimo aprašymuose, žydai niekaip nesugebėjo pasipriešinti apaštalo skelbimui, todėl už pinigus pasamdė filosofą, žiniuonį Hermogèną (gr. Ερμογένης, lot. Hermogenēs), kad šis diskusijoje paneigtų Jokūbo įrodymus apie Kristų kaip atėjusį pažadėtąjį Mesiją. Hermogenas pas apaštalą nusiuntė savo mokinį Filètą (gr. Φιλητός, lot. Philetas), tačiau šis įtikėjo į Viešpatį Jėzų Kristų. Netrukus ir pats Hermogenas pažino Dievą, įtikėjo, priėmė krikštą ir tapo Kristaus sekėju.
Tuomet žydai įkalbėjo karalių Erodą Agripą suimti apaštalą Jokūbą ir nuteisti jį myriop. Jokūbas, ramiai išklausęs mirties nuosprendį, toliau liudijo Kristų. Vienas iš skundikų vardu Jòzijas (gr. Ιωσίας, lot. Iosias) buvo sukrėstas šventojo Jokūbo drąsos. Kai apaštalą vedė į egzekucijos vietą, Jozijas puolė jam po kojų, išpažino savo nuodėmę ir meldė atleidimo. Apaštalas jį apkabino, pabučiavo ir tarė: „Ramybė tau, ir tebūnie tau atleista“. Jozijas viešai išpažino tikėjimą Kristumi ir kartu su šventuoju Jokūbu buvo nukirsdintas 44 metais Jeruzalėje (pagal kitus šaltinius – apie 42 m.). Apaštalas Jokūbas – vienintelis apaštalas, kurio mirtis aprašyta Naujajame Testamente.
Apaštalo palaikai saugomi Ispanijos Santjãgo de Kompostèlos mieste.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Apaštalas Jokūbas Zebediejus minimas gegužės 13 dieną (balandžio 30 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Paga:l Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Enciklopedija „Azbuka very“ (Энц. „АЗБУКА ВЕРЫ“; azbyka.ru)
