Kristaus Bažnyčios sąvoka pačia išsamiausia prasme reiškia Viešpaties Jėzaus Kristaus vadovaujamą susirinkimą, kurį sudaro šviesūs angelai, Senojo Testamento teisuoliai, kuriuos Išganytojas yra išvedęs iš pragaro į Dangaus Karalystę, visi tikrieji krikščionys, gyvieji ir mirusieji (Lk 20, 38), kuriuos tarpusavyje vienija jų tikėjimas ir meilė Kristuje.
Bažnyčia taip pat yra vadinama į Kristų tikinčiųjų žmonių bendruomenė, turinti savo hierarchinę ir organizacinę struktūrą.
Pačia siauriausia ir tiesiogine prasme bažnyčia yra Dievo šventovė (šiuo atveju žodis „bažnyčia“ dažniausiai rašomas mažąja raide).
Pasak kunigo Georgijaus Florovskio, šventieji Tėvai nesistengė pateikti Bažnyčios apibrėžimo dėl tos priežasties, kad jie ir taip ją regėjo ir joje gyveno. „Tačiau formaliojo apibrėžimo stoka nereiškia nei sąvokų painiavos, nei vaizdinių neapibrėžtumo… Savaime suprantamiems dalykams apibrėžimų nereikia“.
Bažnyčios Įkūrėjas ir Vadovas
Bažnyčios Įkūrėjas ir Vadovas – tai įsikūnijęs Dievas, Jėzus Kristus. Bažnyčią sukuria ne susirinkę žmonės, kuriuos vienija jų bendras tikėjimas, kaip tai vyksta sektose. Bažnyčią sukūrė Kristus, o žmonės gali įžengti į ją per savo antrąjį gimimą – krikštą ir būti joje, susivienydami su Kristumi. Taigi – ne mes sukuriame Bažnyčią ir į ją kviečiame Dievą, bet Dievas sukūrė Bažnyčią ir kviečia į ją mus.
Krikščionybės nėra be Bažnyčios
Šventasis kankinys Kiprijonas iš Kartaginos buvo pasakęs, trumpai, bet glaustai: „Kas nelaiko Bažnyčios savo motina, tas nebegali laikyti Dievo savo Tėvu“. Apaštalų darbų knygoje mes perskaitome: „Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 47).
Krikščionybė už Bažnyčios ribų – tai mitas. Dievas nori išganymo visiems žmonėms, todėl tuos, kurie nuoširdžiai į Jį kreipiasi, Jis atveda į Savąją Bažnyčią, juk būtent ją Jis ir yra sukūręs mūsų išganymui. Analogiškai ir sergantįjį mirtina liga nuveža į ligoninę, o nesiūlo jam išsigydyti savarankiškai ar kaip nors susitvarkyti savo vidinių rezervų pagalba. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad ir ligoninės darbuotojai nėra visiškai apsaugoti nuo ligų.
Ką reiškia posakis „Motina Bažnyčia“?
Kaip motina pagimdo vaikus laikinajam, žemiškajam gyvenimui, taip ir Motina Bažnyčia dvasiškai pagimdo per Krikšto Sakramentą savo vaikus – krikščionis.
Kaip motina pamaitina juos savo pienu, taip ir Bažnyčia pamaitina krikščionis Kristaus Kūnu ir Krauju, „nemirtingumo eliksyru“ amžinajam gyvenimui.
Kaip motina auklėja vaikus, taip ir Bažnyčia moko krikščionis dangiškų tiesų ir dvasinio gyvenimo.
Kaip motina rūpinasi vaikais, taip ir Bažnyčia mus apgina ir sutvirtina Dievo malonės pagalba.
Kaip motina meldžiasi už vaikus, taip ir Bažnyčia nenustoja melstis už savo vaikus, kaip šiame pasaulyje, taip ir kitame, pomirtiniame.
Kaip motina siekia laimės savo vaikams, taip ir Bažnyčios tikslas – atvesti savo vaikus į amžinąją palaimą Dievo Karalystėje.
Bažnyčios misija
Bažnyčios misija yra gelbėti (išgydyti, sudievinti) žmoniją. Bažnyčia gelbėja, gydo žmones, sujungia juos su Kristumi. Visa kita yra antrojoje vietoje. Bažnyčia nepakeičia Dievo, bet suteikia mūsų santykiui su Juo pilnatvės. Ji už mus neišspręs visų klausimų, ji mums padės susitikti ir bendrauti su Dievu. Todėl vienas populiariausių klausimų „Koks yra Bažnyčios požiūris į tam tikrą dalyką?“ yra labiausiai tinkamas mąstant apie amžinąjį gyvenimą.
Bažnyčios nariai
Bažnyčia yra Kristaus Kūnas (Ef 1, 22-23; Kol 1, 24), kuriam priklauso visi krikščionys, gyvieji ir mirusieji, nuoširdžiai tikintieji Kristų ir susijungę su Juo Krikšto ir Eucharistijos Sakramentuose per Jo malonę. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, o tikintieji – šio Kūno nariai. Bažnyčia yra Dvasios, gyvenančios žmonėse, kurie stengiasi gyventi pagal Evangeliją, vienybė.
Per krikštą ir dvasinį gyvenimą žmogus tampa Bažnyčios nariu (ištikimuoju), o per savo nuodėmes ir atsipalaidavimą dvasiniame gyvenime – patenka į atkritusiųjų kategoriją.
Žemiškoji (Karingoji) ir Dangiškoji (Triumfuojančioji) Bažnyčia
Bažnyčia yra sąlygiškai skirstoma į Dangiškąją (Švenčiausioji Dievo Motina, Angelų kariauna, visi šventieji ir išsigelbėję krikščionys), kuri taip pat yra vadinama Triumfuojančiąja Bažnyčia, ir Žemiškąją, kuri kitaip vadinama Karingąja Bažnyčia, nes ji kovoja žemėje prieš šėtoną ir jo tarnus.
Istoriniame kontekste galima išskirti Angelų, Rojaus, Patriarchų, Senojo Testamento ir Naujojo Testamento Bažnyčią.
Esminės (fundamentaliosios) Bažnyčios savybės
Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas apibrėžia Bažnyčią kaip Vieną (vienintelę), Šventą, Visuotinę ir Apaštališką.
Kaip mums žiūrėti į Bažnyčios narių nuodėmes
Protingai ir blaiviai. Kiekvienas iš mūsų atsakys Paskutiniajame teisme už savo paties nuodėmes, o už mūsų brolių ir seserų nuodėmes mes nesame atsakingi. Tačiau mums teks atsakyti už paskalas, už pasmerkimą, už supykimą ir už silpnatikių gundymą. Jeigu Bažnyčia yra gydykla, tai absurdiška būtų smerkti kitus jos pacientus už tai, kad jų ligos (aistros) yra kitokios, negu tavo…
Citatos apie Bažnyčią
„Bažnyčią sudaro vyskupas, jam pavaldūs dvasininkai ir visi tie, kurie tvirtai laikosi tikėjimo“.
Šv. kankinys Kiprijonas iš Kartaginos
„Bažnyčia nėra „Gerųjų paslaugų biuras“, ji egzistuoja ne tam, kad mums būtų geriau, o tam, kad mes patys taptume geresni. Ir kai žmogus nustos šiuos dalykus painioti ir ieškos Dangaus Karalystės savo viduje, tai visa kita jam bus pridėta (Mt 6, 33)“.
Archimandritas Melchisedekas (Artiuchinas)
„Vienas iš geriausiai paaiškinančių vaizdinių, kas yra Bažnyčia, yra Golgota. Golgota paprastai yra suvokiama kaip kančių prototipas. Tai ir yra tiesa. Tačiau pasižiūrėkite, kaip atrodė ši vieta tuomet, kai Kristus buvo joje nukryžiuotas. Golgotoje buvo susirinkę kartu patys įvairiausi žmonės: ir plėšikai, ir kariai, ir fariziejai… Ir galėjo pasirodyti, jog Kristaus tenai nėra. Net ir patys Kristaus mokiniai tuomet persigando, suabejojo, pabėgo. Jie pamanė: „Kaip gi taip gali būti, kad Kristus numirė, kad Jis nukryžiuotas?“, ir suabejojo. Jie dar iš tikrųjų nežinojo, Kas yra Kristus. Manau, kad tai buvo sunkiausias jų gyvenimo momentas.
Bet būtent čia, šioje baisiausioje vietoje, ir buvo Kristus. Nukryžiuotas, paniekintas, nukankintas Kristus. Ir būtent čia, šioje gėdingos mirties bausmės vykdymo vietoje, buvo Dangiškosios Jėgos. Čia buvo Dievo Motina, apaštalas Jonas Teologas, moterys – miros nešėjos. Tačiau suprasti, sužinoti šitą Dievo buvimą buvo labai sunku. Tie, kas praeidavo pro Golgotą, smerkė Kristų, sakydami: „Nuženk nuo kryžiaus, išgelbėk Save Pats“.
Štai ir šiandieną, ateinant į Bažnyčią, nereikia joje ieškoti sektantiškojo organizuotumo ir tvarkos. Ateiti pas Dievą – tai nelengvas ir ne itin greitas darbas. Tam reikia labai rimtai susiimti. Tam reikia dvasinio žygdarbio, o ne vien entuziazmo, kuris yra būdingas naujoms, jaunoms organizacijoms.
Ko tiktai nėra dabar mūsų gyvenime! Ir visa tai jau seniai įsiveržė į Bažnyčios žemiškąjį gyvenimą: ir komerciniai interesai, ir žmonių chamizmos, ir grubumas, ir meilės nebuvimas, ir garbės troškimas, ir valdžios siekimas, ir karjerizmas.
Išvysti už viso to Kristų – labai nelengva. Kunigo ir šiuolaikiškojo misionieriaus užduotis pirmiausia yra padėti įžengusiems į bažnyčią pamatyti joje Kristų, t. y. už visos įprastos žmogiškosios tuštybės, naujai atėjusiajam žmogui sunkiai suvokiamų daugiaamžių tradicijų ir apeigų kalbos kontekste, išgirsti Kristaus žodį, pajusti Kristaus meilę, pajausti paslaptingąjį Dievo palaimos dvelksmą“.
Kunigas Vladimiras Vorobjovas
„Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“.
Evangelija pagal Joną (Jn 15, 4-6)
„Bažnyčia – tai gyvasis organizmas, kurį jungia tarpusavio meilė, kuris sudaro absoliučiąją gyvųjų ir mirusiųjų vienybę Kristuje“.
kunigas Aleksandras Jelčianinovas
„Bažnyčia – tai ne doktrina, ne sistema ir ne įstaiga. Bažnyčia yra gyvasis tiesos ir meilės organizmas, arba, dar tiksliau, tiesa ir meilė, kaip organizmas.
Bažnyčios vienybė kyla iš Dievo vienybės, kadangi Bažnyčia yra ne daugybė atskirųjų asmenų, bet Dievo palaimos, gyvenančios daugelyje protingųjų būtybių, kurios jai paklūsta, vienybė“.
Chomiakovas Aleksejus Stepanovičius
„Bažnyčia Žemėje vykdo tik vieną vienintelę užduotį: Bažnyčia gelbėja žmones, sujungia juos su Kristumi. Daugiau ji nėra niekas kita.
Bažnyčios pirmumą paaiškina tai, kad Šventajame Rašte nėra sisteminio plano, taip sakant, Bažnyčios projekto... Šventasis Raštas aprašo Bažnyčią ir tam tikras jos gyvenimo detales, tačiau jame nėra apibrėžiama jos sandara“.
Hegumenas Petras (Meščerinovas)
„Senąjį kritiškąjį įsivaizdavimą apie tai, kad iš pradžių susikūrusi „dvasingoji“ Bažnyčia vėliau sustabarėjo ir pavirto kitokia bažnyčia, autoritarine, hierarchine, būtų nesunku paneigti, atlikus gilesnius tyrimus. Galima visiškai pagrįstai sutikti su teiginiu, kad Bažnyčia iš pat pradžių buvo tam tikra organizacija. Daugelyje viso Naujojo Testamento tekstų sutinkami besikartojantys teiginiai apie tai, kad užimantieji aukštą padėtį turėtų nuolankiai tarnauti, yra aiškus liudijimas, patvirtinantis prielaidą, kad Bažnyčios, kuriai nevadovauja žmonės, idėja visoms Naujojo Testamento ekleziologijos epochoms buvo svetima. Kai kurie žmonės gali atkakliai tvirtinti, kad krikščionių bendruomenė – tai kaimenė, kurios vienintelis ganytojas yra Kristus. Ir vis dėlto, tokie skirtingi šaltiniai, kaip Evangelija pagal Joną (Jn 21, 15-17), Pirmasis Petro laiškas (1 Pt 5, 2-11) ir Apaštalų darbai (Apd 20, 28), akivaizdžiai liudija apie tai, kad ankstyvojoje Bažnyčioje Jėzaus, kaip ganytojo, galios buvo patikėtos žmonėms. Šią teisę Naujojo Testamento laikotarpiu turėjo dvylika apaštalų, taip pat ir apskritai visi apaštalai, kurie yra minimi kitose Naujojo Testamento knygose, be Apaštalų darbų. Kai Paulius yra verčiamas apginti savo jam duotą galią, jis apeliuoja į savo, kaip prisikėlusiojo Jėzaus pasiuntinio, statusą (Gal 1, 16). Jis pasako korintiečiams (1 Kor 12, 28), kad krikščionių bendruomenėje Dievas pirmaisiais pastatė apaštalus. Laiške Efeziečiams (Ef 2, 20) yra paminėta, kad apaštalai yra padėję Dievo namų pamatus“.
Raymond E. Brown
