Šventasis didysis kankinys Eustachijus, kol jis dar nebuvo pasikrikštijęs, buvo vadinamas vardu Placidas. Jis buvo karvedys, tarnavęs Romos imperatoriams Titui (valdė 79–81 metais) ir Trajanui (valdė 98–117 metais). Dar nepažinęs Kristaus, Placidas jau vykdė gailestingumo darbus, teikdamas pagalbą visiems vargstantiesiems ir kenčiantiesiems. Ir Viešpats nepaliko šio dorovingojo pagonio stabmeldystės tamsoje.
Kartą medžioklėje jis, jodamas ant spartaus žirgo, vijosi elnią, kuris sustojo, užbėgęs ant aukšto kalno, ir Placidas staiga išvydo tarp jo ragų šviečiantį Kryžių ir ant jo – nukryžiuotąjį Dievo Sūnų. Apstulbęs Placidas išgirdo balsą: „Ko tu persekioji Mane, Placidai?“ Apimtas baimės, Placidas paklausė: „Kas Tu esi, Viešpatie, kuris kalba su manimi?“ – ir išgirdo atsakymą: „Aš esu Jėzus Kristus, Dievas, įsikūnijęs tam, kad išgelbėčiau žmones, ir laisvanoriškai iškentėjęs kančias ir mirtį ant Kryžiaus. Tu Mane garbini, Manęs nepažinodamas, kadangi Mane pasiekė žinios apie tavo gerus darbus ir apie tavo gausiai dalijamą išmaldą vargšams. Aš esu apsireiškęs čia, kad tu atsiverstum ir prisijungtum prie ištikimųjų Mano tarnų. Nes Aš nenoriu, kad žmogus, kuris daro teisingus darbus, pražūtų priešo tinkluose“.
Placidas sušuko: „Viešpatie, aš tikiu, jog Tu esi Dangaus ir žemės Dievas, visos kūrinijos Kūrėjas. Maldauju Tavęs, Viešpatie, pamokyk mane, ką aš turiu daryti“. Ir vėlei nuskambėjo Dieviškasis balsas: „Eik pas krikščionių kunigą, priimk iš jo Krikštą, ir jis atves tave į išganymo kelią“.
Apsidžiaugęs Placidas sugrįžo namo ir išpasakojo viską savo žmonai. Toji, savo ruožtu, papasakojo jam apie tai, kaip ji prieš tai sapnavo paslaptingą sapną, ir tame sapne Kažkas jai tarė: „Tu, tavo vyras ir tavo sūnūs rytoj ateisite pas Mane ir pažinsite Mane – Jėzų Kristų, Tikrąjį Dievą, kuris atsiunčia išganymą tiems, kas Mane myli“. Sutuoktiniai padarė, kaip jiems buvo liepta.
Jie kreipėsi į krikščionių kunigą, kuris pakrikštijo visą jų šeimą ir iš kurio visi jie priėmė Šv. Komuniją.
Kitą dieną šventasis Eustachijus nuvyko į jo stebuklingojo atsivertimo vietą ir karštai melsdamasis padėkojo Viešpačiui, kuris pašaukė jį į išganymo kelią.
Šventasis Eustachijus dar kartą susilaukė stebuklingojo apreiškimo – Pats Dievas perspėjo jį apie jo laukiančius išbandymus: „Eustachijau, tau dera patvirtinti tavo tikėjimą darbais. Tau, kaip Jobui, teks iškentėti daugelį sielvartų, kad, būdamas jau išbandytas, lyg auksas ugnyje, pasirodytum esąs vertas Manęs ir priimtum vainiką iš Mano rankų“. Šventasis Eustachijus į tai nuolankiai atsakė: „Tebūnie Tavo valia, Viešpatie, aš esu pasiruošęs su dėkingumu priimti viską iš Tavo rankų, kad tik Tavoji visagalė pagalba būtų su manimi“.
Neužilgo Eustachijų užgriuvo nelaimės: mirė visi jo tarnai ir krito visi gyvuliai. Netekęs turto, bet nenuleidęs rankų, šventasis Eustachijus kartu su jo šeima slapčia paliko savo namus, kad gyventų nežinomybėje, nuolankume ir skurde. Jis išplaukė laivu į Egiptą. Plaukiojimo metu šventąjį ištiko kita nelaimė. Laivo savininkas, susigundęs Eustachijaus žmonos grožiu, be gailesčio išlaipino jį kartu su jo vaikais ant kranto, o jo žmoną pasiliko pas save. Apimtas didžiojo sielvarto, šventasis tęsė savo kelionę, ir jį ištiko dar viena nelaimė. Perbrisdamas per sraunią upę, jis pernešinėjo per ją vieną po kito du savo sūnus, tačiau kol jis nešė vieną – kitą ant kranto sugriebė liūtas ir nusinešė į dykumą, o kol sugrįžo pas pirmąjį – šį nusitempė į mišką vilkas.
Šventasis Eustachijus, viską praradęs, gailiai raudojo. Bet jis suvokė, jog tai Dieviškoji Apvaizda buvo atsiuntusi jam šias nelaimes, kad išbandytų jo kantrybę ir ištikimybę Dievo valiai. Išliejęs Dievui maldose savo nepaguodžiamuosius vargus, šventasis Eustachijus nukeliavo toliau, nuolankiai pasiruošęs naujiesiems išbandymams. Vadiso kaime jis tapo samdomuoju darbininku ir penkiolika metų be pertraukos praleido sunkiai dirbdamas. Ir tuomet šventajam Eustachijui nebuvo žinoma, kad dėl Dievo malonės piemenys ir artojai išgelbėjo jo sūnus, kurie gyveno šalia jo; nežinojo jis ir to, kad nedorėlis laivininkas neužilgo buvo nubaustas – jis mirė nuo sunkios ligos, o šventojo Eustachijaus žmona, kuri išliko nepaliesta, gyveno dirbdama gailestingumo darbus.
Tuomet imperatorius Trajanas buvo priverstas stoti į karą, kuris Romai buvo labai sunkus. Jis prisiminė apie narsųjį karvedį Placidą ir pasiuntė Placidos draugus, karius Antiochą ir Akakijų, kad šie jį susirastų.
Apkeliavę daugelį kraštų, jie atėjo į kaimą, kuriame buvo apsigyvenęs šventasis Eustachijus. Kariai sutiko Eustachijų lauke, kur jis saugojo javus, bet jo nepažino ir ėmė jam pasakoti apie tą, kurio ieško, prašydami jo pagalbos ir žadėdami didelį atlygį. Tačiau šventasis Eustachijus, kuris buvo iškart atpažinęs savo draugus, neatskleidė jiems savo vardo. Jis parsivedė juos į savo šeimininko namus ir juos pamaitino. Įsižiūrėję į jį, keliauninkai pastebėjo, jog jis yra labai panašus į jų karvedį, o pamatę ant jo kaklo ypatingą žymę – kadaise per mūšį gautos gilios žaizdos pėdsaką, jie suprato, kad prieš juos yra jų draugas. Jie ašarodami apkabino jį ir papasakojo, kodėl buvo išėję jo ieškoti. Šventasis Eustachijus grįžo į Romą ir vėl tapo imperatoriaus karvedžiu. Į jo kariuomenę atėjo daug naujokų, ir jam nebuvo žinoma, jog du jaunieji draugai kariai, kuriems jis dažnai atiduodavo įsakymus ir kuriuos jau buvo pamilęs dėl jų vikrumo ir narsos, iš tikrųjų buvo jo paties sūnūs, o šie nežinojo, kad tarnauja savo tėvo vadovaujamoje kariuomenėje ir kad vienas kitam jie yra tikrieji broliai.
Kartą per žygį Eustachijaus vedama kariuomenė buvo sustojusi viename kaime. Broliai kariai kalbėjosi vienas su kitu palapinėje. Vyresnėlis pasakojo apie savo likimą: kaip jis neteko motinos ir savo nelaimingojo brolio, kaip jis siaubingu būdu buvo atskirtas nuo savo tėvo. Ir jaunėlis apsidžiaugęs suprato, jog prieš jį yra jo brolis, ir papasakojo apie save.
Karių pokalbį buvo išgirdusi moteris, šalia kurios namų buvo pastatyta palapinė, – tai buvo jų motina. Ji suprato, kad tai yra jos sūnūs. Dar jiems neatsiverdama, tačiau labai norėdama su jais neišsiskirti, ji atėjo pas jų vadą – šventąjį Eustachijų, prašydama jo leidimo keliauti toliau kartu su kariuomene. Ji atpažino jame savo vyrą ir su ašaromis papasakojo jam apie save ir apie du karius, kurie pasirodė esantys jų sūnūs. Taip, didžiojo Viešpaties gailestingumo dėka, visa jų šeima vėl susitiko kartu.
Tuo metu karas jau baigėsi romėnų pergale. Garbinamas ir šlovinamas, šventasis Eustachijus grįžo į Romą. Mirusiojo imperatoriaus Trajano įpėdiniu dabar tapo Hadrianas (valdė 117–138), kuris panoro atšvęsti šiuos įvykius, surengdamas iškilmingą aukojimą pagonių dievams. Visų nuostabai, šventasis Eustachijus į pagonių šventyklą neatėjo. Imperatoriaus paliepimu jis buvo skubiai surastas.
„Kodėl tu nenori nusilenkti mūsų dievams? – paklausė imperatorius. – Tu dar anksčiau už kitus turėtum jiems dėkoti. Jie ne tik apsaugojo tave per karą ir dovanojo tau pergalę, bet ir padėjo tau susirasti tavo žmoną ir vaikus“. Šventasis Eustachijus į tai atsakė: „Aš esu krikščionis ir žinau mano Vienintelį Dievą Jėzų Kristų, Jam lenkiuosi ir dėkoju, ir Jį garbinu. Jis padovanojo man viską: sveikatą, pergalę, sugrąžino man mano šeimą ir atsiuntė man Savo pagalbą visiems išbandymams įveikti“. Įnirtęs imperatorius atleido garsųjį karvedį iš pareigų ir išsikvietė jį, kartu su jo šeima, į teismą. Tačiau ir ten jų, tvirtai išpažįstančiųjų Kristų, nepavyko palenkti, kad jie sudalyvautų aukojimuose stabams. Visa šventojo Eustachijaus šeima buvo atiduota sudraskyti laukiniams žvėrims. Tačiau žvėrys nepalietė šventųjų kankinių. Tuomet žiaurusis imperatorius įsiutęs liepė visus juos gyvus įmesti į įkaitusio varinio jaučio vidų, kur ir mirė kankinių mirtimi šventieji Eustachijus, jo žmona Teopistija, jų sūnūs Agapijus ir Teopistas. Kai po trijų dienų ugnyje žuvusiųjų vieta buvo atidaryta, šventųjų kankinių kūnai pasirodė visiškai nepažeisti: nei vienas plaukas ant jų galvų nebuvo sudegęs, o jų veidai švytėjo nežemiškuoju grožiu. Daugelis iš mačiusiųjų šį stebuklą įtikėjo Jėzų Kristų. Krikščionys palaidojo garbinguosius kankinių kūnus.
