Mergelė Marija, Dievo Motina, (gr. Θεοτόκος/ Theotokos) – teisiųjų Joakimo ir Onos duktė; Viešpaties Jėzaus Kristaus Motina; Skaisčiausioji Mergelė (gr. Ἀειπαρθένος); švenčiausias žmogus, kada nors gyvenęs žemėje (neskaitant Jos dieviškojo Sūnaus, kuris yra ir Žmogus, ir Dievas).
Nepaisant to, kad Mergelė Marija vadinama Dievo Motina, Dievo Motinystės dogma negali būti interpretuojama taip, tarsi Mergelė pati iš savęs būtų pagimdžiusi Dievybę ir tapusi Dieviškosios Būties priežastimi. Dievystė yra amžina, ir Dievo Motina yra Dievo kūrinys, o ne atvirkščiai. Dievo Motinystės dogmą reikia suprasti atsižvelgiant į Dievo Įsikūnijimo doktriną. Įsikūnijimas yra ne kas kita, kaip Dievo Sūnaus žmogiškosios prigimties priėmimas Amžinojoje Hipostazėje – dviejų prigimčių – dieviškosios ir žmogiškosios – susijungimas Jo Amžinajame Asmenyje.
Šios Dieviškosios Išganymo Ekonomijos dėka, Dievo Sūnus, nenustodamas būti Dievu, tapo Tobulu Žmogumi: Jis buvo pradėtas slėpiningu būdu (Lk 1, 35), išnešiotas ir pagimdytas Švenčiausiosios Mergelės Marijos pagal savo žmogiškąją prigimtį. Kadangi Mergelė Marija po savo širdimi nešiojo, o paskui pagimdė ne paprastą žmogų, bet tikrą Dievą ir tikrą žmogų, Bažnyčia Ją gerbia kaip Dievo Motiną ir Dievo Gimdytoją.
Mergelė Marija yra Dievo Motina – tai mums patvirtina Šventasis Raštas:
a) aiškiai įvardydamas, kad Jai gimęs Jėzus yra Dievo Sūnus (Lk 1, 35);
b) pranešdamas, kad Jo gimimas iš Mergelės buvo tikras (Gal 4, 4) ir Įsikūnijimas iš tiesų įvyko (Jn 1, 14);
c) cituodamas Elzbietos prisipažinimą: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?“ (Lk 1, 43);
d) pateikdamas šventojo apaštalo Tomo kreipimąsi į Kristų: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20, 28);
e) ne kartą liudydamas Kristų esant Dievą, remiantis Jo paties Apreiškimais: „Aš esu Tėve ir Tėvas manyje“ (Jn 14, 11); „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano“ (Jn 16, 15) ir t. t.
Dievo motinystės dogma buvo galutinai įtvirtinta 431 m. Trečiajame Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime. Nestorijų, kuris paneigė šią tiesą ir tvirtino, kad Marija pagimdė ne Dievą, o tik žmogiškąjį Kristų, Bažnyčia pasmerkė ir pavadino naujuoju Judu.
Dievo Motinos Mergeliškoji doktrina (patvirtinta 553 m. penktajame Visuotiniame Susirinkime) skelbia, kad prieš Kristaus gimimą, Jo gimimo metu ir po gimimo Dievo Motina buvo, yra ir amžinai išlieka tikra Mergele.
Ši dogma remiasi Šventuoju Raštu ir Šventąja Bažnyčios Tradicija.
Dar gerokai prieš Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą, Jo stebuklingą pradėjimą iš Mergelės Marijos paskelbė pranašas Izaijas: „Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis“ (Iz 7, 14). Evangelistas Matas patvirtino, kad ši pranašystė susijusi su Švenčiausiąja Mergele Marija (Mt 1, 23).
Kitame pamoksle pranašas Izaijas per užantspauduotos knygos pavyzdį nurodė, kad Mergelė išsaugos savo skaistybę visiems laikams (Iz 29, 11). Ji lyginama su knyga ar rašto plokštėmis, nes kaip per knygą atsiskleidžia jos autoriaus išmintis, taip per Mergelę atsiskleidžia išmintingas Dievo rūpestis žmogaus Išganymu; be to, Pats Jos Sūnus vadinamas Dievo Išmintimi (1 Kor 1, 24).
Pranašas Ezekielis, įkvėptas Šventosios Dvasios, patvirtino šią tiesą, paliudydamas amžinąją Marijos skaistybę Mistinės šventyklos, pro kurios vartus nepraeis nei vienas žmogus, pavyzdžiu: „nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, įėjo pro juos, – jie pasiliks uždari“ (Ez 44, 2). Mergelė Marija vadinama Išganytojo Šventykla, Vertingiausiais rūmais ir net Dangaus rojumi, nes Ji buvo Dievo Sūnaus buveinė ir tapo ypatingos Dieviškosios malonės pasireiškimo vieta. Mergelės Marijos nekaltumas, neskaitant fizinės būsenos, atspindi besąlygišką atsidavimą Dievui, aukščiausią dorovinį tobulumą ir tyrumą. Savo dorybėmis Mergelė Marija pranoko bet kokį žmogų. Tad jei Viešpaties pirmtakas, apie kurį pasakojama, kad „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11), pareiškė, kad „Jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“ (Jn 1, 27), tai Švenčiausioji Mergelė Marija ne tik aprengdavo ir apaudavo Kristų, bet ir Jį maitino, saugojo ir tinkamai auklėjo.
Nepaisant teigiamo Izraelio požiūrio į skaistybės išlaikymą iki santuokos, Dievo Motinos jaunystėje nebuvo tradicijos duoti nekaltybės įžado visam gyvenimui. Juoba, nesusituokusi moteris galėjo sulaukti priekaištų ir šiurkštaus pažeminimo (plg.: „Septynetas moterų nusitvers vieną vyrą tą dieną, šaukdamos: „Savo pačių maistą mes valgysime, savo pačių drabužius dėvėsime, tik leisk mums vadintis tavo vardu! Tik išvaduok mus nuo gėdos!“ (Iz 4, 1)). Neabejotina, kad būtent Dievo Motina padėjo pagrindą dievobaimingai krikščioniškajai tradicijai – skaistybės įžadams visam gyvenimui vardan Dievo. Atsižvelgiant į tai, galime teigti, kad Ji yra vienuolystės pavyzdys: „netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui“ (1 Kor 7, 34). Dėl ypatingo, išskirtinio artumo Dievui, Švenčiausioji Dievo Motina Dievo Apvaizdos dėka yra ne tik visų žmonių, bet ir angelų kareivijos Motina, todėl Bažnyčia Ją vadina Dangaus Valdove arba Karaliene. Čia galime įžvelgti ir senovinės pranašystės išsipildymą: „Tavo sosto dešinėje stovi karalienė“ (Ps 44, 10).
Šventajame Rašte apie Dievo Motiną kalba ne tik istoriniai pasakojimai ir pranašystės. Ji pristatoma ir per vaizdinius – daugelį Senojo Testamento objektų ir šventenybių, pavyzdžiui – Degantis Krūmas (Iš 3, 2), Jokūbo laiptai (Pr 28, 12), Padangtė (Iš 26, 1), Skrynia (Iš 25, 10). Netgi pramotė Ieva, kol buvo nekalta ir nesutepta nedorybės, buvo laikoma Skaisčiausiosios Mergelės provaizdžiu. Šiuo atveju Mergelė Marija dažnai vadinama Naująja Ieva, (pagal analogiją su Jos Sūnaus Kristaus įvardijimu „Naujasis Adomas“ (1 Kor 15, 45-47)).
Biblija apie Mergelę Mariją
Naujajame Testamente apie Mergelės Marijos gyvenimą pasakojama:
- Mt 1, 16; 1, 18-25; Mt 2, 11; 2, 13-15; Mt 2, 19-23; 12, 46-50; 13, 55.
- Mk 3, 31-35
- Lk 1, 26-56; 2, 4-7; 2, 16-52; 8, 19-21.
- Jn 2, 1-12; 19, 25-27
- Apd 1, 14
Kodėl yra tiek daug stebuklingų Dievo Motinos ikonų?
Bažnyčios gyvenime Švenčiausiosios Mergelės pagalba ir užtarimas yra labai dideli. Stebuklingosios ikonos mums paliudija šią tiesą, patvirtindamos nesibaigiančiais išgijimo faktais. Ikonų gerbimas atspindi Dievo Motinos rūpinimąsi krikščionimis, kurie meldžia Jos globos ir pagalbos.
Švęsdami konkrečios ikonos atminimą, prisimename įvykį, kuris lėmė jos atsiradimą ir šloviname Skaisčiausiąją mūsų Išganytojo Motiną. Kaip žinome, šventųjų gerbimas yra Dievo šlovinimo forma, nes Jis yra šventumo šaltinis: „jūs būsite šventi, nes Aš esu šventas“ (Kun 11, 44-45).
Apie maldingą kreipinį į Dievo Motiną – „gelbėk mus!“
Kreipimasis į Švenčiausiąją Mergelę Mariją maldoje – „gelbėk mus!“ gali reikšti prašymą išlaisvinti arba apsaugoti nuo pavojų. Pavojus – tai įvairios grėsmės.
Visų pirma, pavojai gali būti religinio pobūdžio: pavojus nevykdyti kokio nors Dievo įstatymo, pavojus kovojant su blogio jėgomis ir galiausiai – pavojus nutolti nuo Dievo.
Antra, pavojai gali būti suprantami kaip grėsmės, tiesiogiai net nesusijusios su krikščioniška veikla. Atsiliepdama į mūsų maldas, Dievo Motina, kaip Skaisčiausia Kristaus Motina, gali mums padėti savo užtarimu arba parodyti savo galią ir valdžią kaip Dangaus Karalienė, pavyzdžiui, į pagalbą besimeldžiančiajam siųsdama angelus.
Trečia, dėl Jos ypatingo išaukštinimo ir akivaizdaus paskyrimo būti žmonių giminės Užtarėja savo sūnui Jėzui Kristui, galime kreiptis į Dievo Motiną dėl mūsų sielų išgelbėjimo, tačiau teisingai suprasdami, kad Ji tai gavo ne iš prigimties, bet dėl malonės, dėl bendrystės su Dievu.
Ketvirta, tai ne vienintelė maldos forma, kuria prašome Dievo Motinos užtarimo, pvz.: „Melski Savo Sūnų ir mūsų Dievą“ (Kristų), „melski už mūsų sielas“, „...Tikrąjį Dievą pagimdžiusioji. Melski Kristų Dievą, kad išgelbėtų mūsų sielas“.
Ar yra prieštaravimas tarp teiginių, kad Dievo Motina buvo amžinai Mergelė, ir kad Jėzus Kristus turėjo brolių ir seserų – apie juos kalba visi evangelistai (Mk 6, 3-4).
Hebrajų kalboje žodžių „broliai ir seserys“ reikšmė yra daug platesnė ir apima visus žmogaus giminaičius, kurie yra panašaus amžiaus, netgi tuos, kuriuos vadiname tolimais giminaičiais, pavyzdžiui, pusbroliais ir pusseserėmis. Tai Juozapo Sužadėtinio vaikai iš pirmosios santuokos, o Jokūbas yra Mergelės Marijos giminaitės Marijos sūnus.
Kaip suprasti frazę, kad Mergelė Marija „pagimdė savo pirmgimį Sūnų“ (Lk 2, 7)?
Žodis „pirmgimis“ yra graikiško žodžio „prototokos“, pažodžiui reiškiančio pirmagimį, vertimas. Ši sąvoka yra ne genealoginė, bet juridinė (pirmagimis turėjo pirmumo teisę tarp vaikų). Tai patvirtina ir Kūdikėlio Jėzaus atnešimas į Jeruzalės šventyklą (šį įvykį švenčiame per Kristaus Paaukojimo šventę), nes į šventyklą buvo atnešamas tik pirmagimis vyriškos lyties vaikas.
Citatos apie Dievo Motiną
„Švenčiausiąją Mergelę Mariją mes garbiname ne vietoj Kristaus, bet dėl Kristaus, ir Dievo Motinos gerbimas yra viena iš mūsų meilės Viešpačiui Jėzui Kristui apraiškų. Kaip, mylėdami Viešpatį, galime nemylėti Jo Skaisčiausiosios Motinos? Be to, reiškiame Jai savo dėkingumą, nes ji pasitarnavo žmonijos išgelbėjimo labui. Pats Viešpats pagerbė Ją, didžiai Ją išaukštindamas, pavesdamas Jai būti Ta, iš kurios Jis įsikūnys – kaipgi mes galime Jos negerbti ir nerodyti Jai palankumo?
Be to, šiuo atveju pildosi Pačios Dievo Motinos paskelbta pranašystė: „Štai nuo dabar palaiminta Mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48).
Kunigas Georgijus Maksimovas
Mes gerbiame šventuosius dviem būdais. Dievo Žodžio Motiną gerbiame ypatingu būdu, o Jos gerbimą vadiname ne tarniškuoju, bet aukštesniu už tarniškąjį (ὑπέρδουλεία). Mat Dievo Motina, nors Ji iš tiesų yra Vieno Dievo tarnaitė, tačiau kartu yra ir Motina, pagal kūną pagimdžiusi Trejybės Vienatinį. Todėl mes Ją gerbiame kaip aukščiausią, garbingesnę už visus Angelus ir Šventuosius. Būtent dėl šios priežasties mes Jai teikiame garbę, kuri pranoksta gerbimą, derantį paprastam Dievo tarnui. Kitaip (šį būdą vadiname “tarniškuoju” (δουλεία)) mes gerbiame šventuosius, angelus, apaštalus, pranašus, kankinius ir apskritai visius šventuosius.
Rytų Patriarchų laiškas, 4 klausimas
„Jei kas nepripažįsta Marijos kaip Dievo Motinos, tas yra atskirtas nuo Dievo“.
Šventasis Grigalius Teologas
„Šventoji Mergelė yra vienintelė riba tarp sukurtosios ir nesukurtosios (Dieviškosios) prigimties; ir visi, pažįstantys Dievą, pažins ir Ją, kaip Nesutalpinamojo buveinę; ir visi, kurie šlovina Dievą, po Jo, pašlovins ir Ją. Ji yra buvusių prieš Ją palaiminimų ir dovanų žmonijai priežastis, ir Atstovė dabartinių bei Užtarėja amžinųjų. Ji yra pranašų pamatas, apaštalų pradžia, kankinių atrama, mokytojų fundamentas. Ji yra žemėje esančiųjų šlovė, dangaus džiaugsmas, visos kūrinijos puošmena. Ji yra pradžia, šaltinis ir šerdis danguje mums paruoštos vilties, kurią mes visi galime gauti Jos maldomis už mus, dėl šlovės To, kuris prieš amžius gimė iš Tėvo ir paskutiniaisiais laikais iš Jos įsikūnijo – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“.
Šventasis Grigalius Palama
„Kaip Dievas-Žmogus, tam kad išgelbėtų išrinktuosius, pakeitė Adomą Savimi ir tapo jų protėviu, taip Dievo Motina jiems pakeitė Ievą Savimi ir tapo jų Motina“.
Šventasis Ignacas (Brenčianinovas)
