Mitas:
Kartais sakoma, kad Senojo Testamento Dievas piktas ir žiaurus, o Naujojo – visiškai kitoks: geras ir mylintis. Kai kurių erezijų (pvz., Markiono) visas mokymas buvo grįstas šia teze. Mūsų dienomis vis dar nemažai žmonių tiki tokiomis mintimis, kritiškai jų neįvertindami, tiesiog dėl to, kad kažkada kažką panašaus girdėjo. Bet ar šiuose teiginiuose yra tiesos?
Kaip yra iš tikrųjų:
Negalime nepastebėti, kad Dievo įvaizdis skirtingose Biblijos knygose vis kitoks, bet tai neturėtų mūsų trikdyti. Šventasis Raštas – tai žmonių liudijimas apie Dievą (bet ne visada Paties Dievo tiesioginė kalba), šis liudijimas transformuojasi priklausomai nuo žmonių dvasinio lygio. Dievo Apreiškimas atsiskleidžia istorijoje palaipsniui – atsižvelgiant į tai, kaip žmonės sugeba jį suvokti. Žmonės sužino vis daugiau apie Dievą, gali tiksliau (kiek tas įmanoma) apie Jį kalbėti, bet visada tai yra tas pats Dievas.
Visa Senojo Testamento dinamika nukreipta į vieną tikslą, į vieną pabaigą – į paties Dievo atėjimą į pasaulį, į Jėzaus Kristaus gimimą. Taip, tai įstabus, radikalus mūsų išganymo istorijos vingis – žmonės pažins tai, apie ką net ir pagalvoti negalėjo, – bet per Jėzų Kristų mums atsiveria ne kažkoks kitas, o tas pats Senojo Testamento patriarchų ir pranašų Dievas.
Viešpats Jėzus Kristus pastoviai atkreipia klausytojų dėmesį į Senojo Testamento Raštus, tai yra Dievo žodis, pranašaujantis apie Jo atėjimą: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane“ (Jn 5, 39), Jis labai dažnai nukreipia klausytojus į Šventąjį Raštą kaip į autoretingą šaltinį, pvz., ginčiuose su fariziejais (Mt 21, 42) ir po prisikėlimo atveria apaštalams protą, kad jie suprastų Raštus (Lk 24, 45).
Senajame Testamente dažnai kalbama apie Dievo meilę, daugelis pranašų žodžių numato Naująjį Testamentą. Dievas sudarė Sandorą su žmonėmis, su Savo mylima išrinkta tauta: …iš tolo man pasirodė Viešpats: „Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile […]“ (Jer 31, 3). Jo meilė amžina ir pastovi: Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, Aš tavęs niekad neužmiršiu (Iz 49, 15).
Tačiau deja, žmonės atsisako dieviškosios meilės, trypia Jo įstatymą, atmeta Jo įsakymus, apleidžia Jį dėl stabų. Kalbėdamas per pranašą Ozėją, Dievas lygina Save su paleistuvės vyru: jis yra įžeistas, išjuoktas, išduotas, bet vis vien ją mylintis. Galų gale Ozėjo istorijoje atgailaujanti žmona grįžta pas savo vyrą ir jis priima ją, panašiai kaip Evangelijos parabolėje apie sūnų palaidūną tėvas su meile pasitiks savo vaiką.
Senojo Testamento Šventasis Raštas rauda dėl žmonių sustabarėjimo nuodėmėse, dėl kurių jie kenčia sunkias nelaimės: Šitaip VIEŠPATS kalbino: „Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite! Pasiklauskite senovės takų, kur yra gerasis kelias? Eikite juo ir rasite sau ramybę. Bet jie atsakė: „Juo mes neisime!“ (Jer 6, 16).
Tačiau žmonėms atgailaujant, Dievas jiems su meile atleidžia:
Išsklaidysiu tavuosius nusižengimus kaip debesį, tavąsias nuodėmes kaip miglą. Sugrįžki pas Mane, nes tave išpirkau (Iz 44, 22).
Dievo atleidimą Senojo Testamento pranašai apibūdina labai šiltai ir padrąsinančiai:
„Ir dabar elgiuosi kaip Nojaus dienomis: kaip tuomet prisiekiau, jog Nojaus vandenys niekad daugiau nebetvindys žemės, taip dabar prisiekiau ant tavęs nebepykti nei tau nebepriekaištauti. Nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos svirduliuoti, tačiau Manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, Manoji ramybės sandora nesusvyruos“, – sako Viešpats, – Tas, kuris tavęs pagailėjo (Iz 54, 9–10).
Senojo Testamento Dievas – tas pats ir Naujajame: ...esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę [...] (Iš 34, 6–7).
Tačiau Šventasis Raštas – tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentai – ne tik guodžia ir ramina. Jis taip pat jaudina, kelia nerimą. Viename pamoksle buvo pasakyta: Dievas „jaudina nurimusius ir nuramina besijaudinančius“. Žmogus, išmainęs Dievą į nuodėmę, ieško laimės ten, kur tėra tik nelaimė – ir laikina, ir amžina. Žmonija ir kiekvienas mūsų labai pasiklydo, mes atkakliai laikomės irimo ir žūties kelio. Tokioje situacijoje, kurią pagimdė žmogaus nuodėmė, Dievo meilė įgauna kitokį atspalvį – teismo ir pykčio, kuriais atsakoma į žmonių (ir demonų) blogį. Minėta citata (Iš 34, 6–7) baigiasi tokia mintimi: ...tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos (Iš 34, 7).
Dievo pyktis nėra priešingas Dievo meilei, tai yra viena iš jos apraiškų. Dievas priešinasi tam, kas niekina ir griauna Jo kūriniją. Piktadariams nebus leista amžinai klestėti, jų darbai sulauks atpildo. Dievas per pranašą sako: Nubausiu pasaulį už jo blogį ir nedorėlius už jų kaltę. Sutramdysiu įžūliųjų didystę, pažeminsiu tironų įžūlybę (Iz 13, 11).
Naujajame Testamente, taip pat ir tiesioginėje Jėzaus Kristaus kalboje apie nuodėmes, randame griežtų įspėjimų: Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą (Mt 5, 30).
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis nenutrūksta, jis tęsiasi. Jie nepaneigia vienas kito, atvirkščiai – papildo vienas kitą. Abiejuose Testamentuose kalba tas pats Dievas, mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Tėvas.