Tikėjimas vaikui yra įdomus. Įdomus ne tik puošniomis bažnyčių freskomis, apeigomis, neįprastais rūbais, giesmėmis ir kt. Tikėjimas įdomus pačiu savo mokymu: vaikai sužino, kad dvasinis pasaulis toks pat realus, kaip ir mūsų žemiškasis, kad šis pasaulis nuolat šalia mūsų, tik nėra matomas.
Tikėjimo pavyzdys vaikams – jų tėvai. Silpnas tėvų tikėjimas neįstengia įžiebti vaikui karštos meilės Dievui. Vaiko širdyje tikėjimo liepsna gimsta dėl jį supančios tikėjimo ir meilės dvasios, o krikščioniško mokymo ir bažnyčios taisyklės padeda šiai liepsnai neužgesti. Vaikas turi Kristų pažinti ne iš knygos paveikslėlių, o iš šeimos narių nuotaikos, minčių, gyvenimo rutinos, tarpusavio santykių.
Visų pirma būtina vaikui suteikti ne tiek žinojimą apie Dievą (išmokinti jį religinių tiesų), kiek asmeninį Dievo pažinimą (suvokti Dievą savo vidumi). Vaikas turi būti mokomas (kaip tą daro ir patys tėvai) kreiptis į Dievą (dėkojant, prašant, atgailaujant) ir vertinti bet kokią situaciją per tikėjimo prizmę. Žodis „religija“ reiškia ne paprastą Dievo sampratą, bet gyvą santykį su Juo. Religinio auklėjimo užduotis – padėti vaikui išsaugoti tinkamą pusiausvyrą tarp savęs ir Dievo, neleisti įsišaknyti juslingumui ir puikybei.
Negąsdinkite vaiko Dievu. Vietoje to, pasakykite, kad vaiko elgesys Dievui nemalonus, kad mes esame sutverti būti laimingais ir dorais, tačiau patys darome save nelaimingais ir nusisukame nuo Dangiškojo Tėvo. Galima paaiškinti, kad kiekviena nuodėmė atima iš mūsų dieviškąją malonę ir mes tampame bejėgiai prieš blogį.
Stenkitės suteikti vaikui harmoningą žinojimą apie Dievą, t. y. kad visatos Kūrėjas nėra tik „geras burtininkas“, kuris išpildo visus norus, bet ir kad Jis turi savo valią, kad yra be galo išmintingas ir niekada neklysta, ir kad nenustoja būti geras, net kai mes iki galo nesuprantame Jo valios. Dievas gerbia mūsų valią, bet ir mes turime nuolankiai priimti Jo valią ir nepiktžodžiauti prieš Viešpatį.
Kuo anksčiau paaiškinkite vaikui, kad mirtis nėra pabaiga, kad mirtis yra vartai į kitą pasaulį; kad yra fizinė mirtis ir dvasinė mirtis – nenoras pažinti Dievą ir vykdyti Jo įsakymuose išreikštą Jo valią. Paaiškinkite, kad kiekvieno žmogaus siela yra nemirtinga ir miršta kuriam laikui tik mūsų kūnai. Jeigu turite netikinčių giminaičių, nesikankinkite, bandydami nuspėti kas laukia jų po mirties, geriau melskitės už juos. Jeigu mirė kas nors iš artimųjų, reikia uoliai už jį melstis, o ne tik sielvartauti, juk jo sielai labai reikia mūsų pagalbos!
Svarbu įkvėpti vaikui ne tik teorinį, bet ir praktinį tikėjimą. Pvz., gailėstingumas ugdomas per pasiaukojimą. Galima pradėti nuo nedidelių darbų – tarkim atiduoti nebereikalingus daiktus. Svarbu, kad vaikas ne tik mintinai kaltų Evangelijos žodžius „Palaimintieji gailestingieji“, o galėtų pats atsidurti situacijoje, kada gali kažkam padėti arba pats sulaukti iš kito pagalbos.
Dorovinis ugdymas turėtų būti suteiktas anksčiau už protinį-informacinį.
Nevenkite sudėtingų klausimų, ypač bendraudami su paaugliais. Jeigu jūs nepadėsite jiems surasti atsakymų, juos jam gali pateikti antireliginis pasaulis.
Namuose reikia skaityti Evangeliją, taip pat naudinga skaityti ir šventųjų gyvenimus, adaptuotus vaikams. Vaikas neturėtų būti pasyvus klausytojas, su juo reikia aptarti tai, kas buvo skaityta, užduoti klausimus, išskirti, kas jų gyvenimuose buvo svarbiausia. Būtina parodyti, kad šventieji – tai ne pasakų herojai, o mūsų amžinieji mokytojai ir pagalbininkai.
Šeimoje turėtų būti hierarchija. Jaunesnieji būtinai turėtų gerbti vyresniuosius, paklusti jiems, būti dėkingi. Vyresnieji savo ruožtu turi myleti auklėtinius, padėti jiems, juos apsaugoti. Hierarchijos vaikai išmoks sekdami tėvų pavyzdžiu – kai tėvai patys laikosi hierarchijos principų – nesmerkia senelių ir močiučių, kai neapkalbinėja savo valdžios.
Ir svarbiausia! Melskitės už savo vaiką, melskitės visą gyvenimą, melskitės net tada, kai atrodo, kad niekas nebepadės. Dievas viską gali.