Dangus ir pragaras
Antrasis Kristaus atėjimas, kūnų prisikėlimas, visų žmonių stojimas prieš Paskutinįjį Kristaus teismą ir, žinoma, galutinis sprendimas dėl tolesnio žmonių likimo baigiasi dangumi ir pragaru. Teisieji paveldi rojų, amžinąjį gyvenimą, o nusidėjėliai – pragarą.
Rojus buvo nuo žmonijos istorijos pradžios, o pabaigoje bus dangus ir pragaras. Todėl visame Šventajame Rašte kalbama ir apie dangų, ir apie pragarą.
Pagrindė Šventojo Rašto doktrina mus moko, kad žmogus po sukūrimo atsidūrė rojuje, bet vėliau prarado bendrystę su Dievu. Nuo to laiko žmoguje išliko troškimas surasti šį dangiškąjį gyvenimą. Kristus savo įsikūnijimu suteikė galimybę kiekvienam žmogui vėl sugrįžti į rojų ir įgyti bendrystę su Triasmeniu Dievu. Taigi žmogus, ypač gyvenantis Bažnytinį gyvenimą, besistengiantis laikytis Dievo įsakymų ir dalyvauti Jo teikiamose malonėse, visą savo gyvenimą stengiasi gauti išganymą ir vėl patekti į rojų.
Dangaus ir pragaro tema yra viena iš pagrindinių Šventojo Rašto ir Bažnyčios temų. Todėl privalome uoliai išanalizuoti ir ištirti, kas gi iš tiesų yra dangus ir pragaras ir kaip juos supranta stačiatikių Šventoji tradicija. Tai padaryti yra būtina ir privaloma ne tik dėl to, kad teisingai suprastumėm ir interpretuotumėm Šventąjį Raštą, bet ir suvoktumėm, kokia yra tikroji Bažnyčios užduotis. Kaip matysime vėliau, ši tema yra svarbiausia, nes atskleidžia Bažnyčios esmę ir paskirtį. Negalėsime suprasti Bažnyčios misijos, jei neišnagrinėsime stačiatikių dangaus ir pragaro sampratos. Vadinasi, šios temos išaiškinimo pasekmės taip pat yra labai reikšmingos.
