Dievas savo prigimtimi yra Dvasia (Jn 4, 24) ir yra nematomas. Tačiau svarbiausias krikščionybės istorijos įvykis buvo Dievo Įsikūnijimas – Dievo atėjimas į pasaulį žmogaus kūne. Dėl Įsikūnijimo – „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14), Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmenyje žmonės išvydo slėpiningą ir nematomą Dievo veidą.
Būtent šia tiesa grindžiama ikonografijos teorija ir praktika. Negalima vaizduoti nematomo Dievo, tačiau galima pavaizduoti visa tai, kas buvo apreikšta žmonėms regimu pavidalu. Todėl galima atvaizduoti Jėzų Kristų ir Jo gyvenimo įvykius. Epifanijos (Kristaus krikšto) ikonoje galima pavaizduoti Šventąją Dvasią taip, kaip Ji pasirodė žmonėms, Jėzui išėjus iš vandens: balandžio pavidalu. Ikonose taip pat galima vaizduoti Dievo Motiną, šventuosius, įvairius Šventosios istorijos ir Bažnyčios istorijos įvykius.
Ikonų gerbimas
Stačiatikių Bažnyčioje ikonos yra ypatingai gerbiamos. Ikonų gerbimas nėra tik pamaldi tradicija – tai dogma. Jos paskelbimą VIII a. lėmė žiaurus ikonoklastų persekiojimas prieš ikonų garbintojus (ikonodulus). Pasmerkusi ikonoklazmą kaip ereziją, Bažnyčia teologiškai įprasmino ikonografijos ir ikonų gerbimo praktiką, kuri Bažnyčioje egzistavo nuo antikos laikų.
Ikonų gerbimas neturi nieko bendra su stabmeldyste ir jokiu būdu nepažeidžia antrojo Mozės Įstatymo įsakymo: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo“ (Iš 20, 4). Šis įsakymas buvo nukreiptas prieš netikrų dievų garbinimą, nes senovės žmonės buvo linkę sudievinti gyvūnus, kasdienius daiktus ar gamtos jėgas ir garbinti juos kaip dievus. O krikščionys garbina vienintelį tikrąjį Dievą.
Atsakydami į ikonoklastų išpuolius, Bažnyčios tėvai pabrėžė skirtumą tarp garbinimo, derančio vienam Dievui, ir gerbimo, derančio Dievo Motinai ir šventiesiems. Krikščionys garbina vieną Dievą, pašlovintą Trejybėje. Jie gerbia šventuosius, bet nedievina jų kaip dievų ar stabų.
Ikonų gerbimas pasireiškia tuo, kad tikintieji prieš jas meldžiasi, prieš jas nusilenkia, jas bučiuoja. Tačiau pagarba reiškiama ne nutapytai lentelei, bet tam, kas ant jų pavaizduota. Anot bažnyčios tėvų – „atvaizdui atiduodama pagarba veda mus prie Pirmavaizdžio“.
Ikonų teologinė, liturginė ir moralinė reikšmė
Ikonos gali labai skirtis savo stiliumi, tačiau visos ikonos nuo kitų tapybos darbų skiriasi tuo, kad jos tapomos pagal specialų „kanoną“ – taisyklių, kurios nesikeičia šimtmečiais, visumą.
Ikona nėra portretas; ji neturi tiksliai atvaizduoti šventojo išvaizdos. Nežinome, kaip atrodė senovėje gyvenę šventieji, tačiau turime nuotraukų žmonių, kuriuos Bažnyčia neseniai pašlovino kaip šventuosius. Palyginus šventojo nuotrauką su jo ikona, aiškiai matyti ikonografo siekis išsaugoti tik bendriausius šventojo bruožus. Ikonoje jis atpažįstamas, tačiau kitoks: jo bruožai išgryninti ir išryškinti, jam suteikta ikoninė išvaizda.
Ikona vaizduoja perkeistą, sudvasintą žmogų: „Ikona – tai atvaizdas žmogaus, kuriame iš tikrųjų gyvena visas aistras deginanti ir visa šventinanti Šventosios Dvasios malonė. Todėl jo kūnas vaizduojamas kaip esmingai besiskiriantis nuo paprasto laikino žmogaus kūno. Ikona yra skaidrus, dvasine patirtimi pagrįstas ir visiškai neturintis jokios egzaltacijos, dvasinės tikrovės perteikimas. Jei Dievo malonė apšviečia visą žmogų taip, kad visa jo dvasinė-sielos-kūno kompozicija įsitraukia į maldą ir išlieka dieviškoje šviesoje, tai ikona išties atvaizduoja šį žmogų – tapusį gyva ikona, atspindintį savyje Dievo panašumą.
Ikona savo paskirtimi yra liturginė; ji yra neatsiejama nuo liturginės erdvės – šventovės, ir yra nepakeičiamas dieviškosios tarnystės ženklas. Kiekviena ikona paprastai atitinka vieną ar kitą bažnytinę šventę, įskaitant šventųjų minėjimo dienas.
Ikona neša gilų dorovinį turinį. Pavyzdžiui, Švenčiausiosios Trejybės atvaizdas, be to, kad simboliškai pavaizduoja Dievo trejybę, yra svarbus priminimas apie dvasinę vienybę, į kurią mus visus, kaip vienos Kristaus Bažnyčios narius, kviečia pats Išganytojas. O Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų vaizdinys, be to, kad siejamas su konkrečiu istoriniu įvykiu, minimu šioje Bažnyčios šventėje, rodo, jog krikščionybėje mirtis suvokiama kaip perėjimas į amžinąjį gyvenimą, kur pats Kristus laukia tų, kurie Jį įtikėjo ir vykdė Jo įsakymus.
Jėzaus Kristaus, Dievo Motinos, angelų ir šventųjų ikonos
Jėzaus Kristaus ikonos gali būti įvairių tipų. Pavyzdžiui, Visatos Valdovo Išganytojo (Pantokrator) ikonoje Jėzus Kristus vaizduojamas su Evangelija rankoje. Ikonoje „Išganytojas Emanuelis“ Jis vaizduojamas kaip jaunuolis garbanotais plaukais. Ikonoje „Išganytojas galybėse“ Jis vaizduojamas sėdintis soste, apsuptas angelų – cherubinų ir serafimų.
Taip pat yra įvairių Dievo Motinos Mergelės Marijos ikonų, kuriose ji vaizduojama su Kūdikiu ir be Jo. „Švelnumo, gailestingumo“ tipo ikonose Dievo Motina vaizduojama pasisukusi trimis ketvirčiais, o Kūdikis vaizduojamas priglaudęs savo skruostą prie Jos skruosto. „Hodegetrijos„ („rodančios kelią") tipo ikonose – Ji ir Kūdikis vaizduojami atsisukę veidu į žiūrovą, o Kūdikio ranka pakelta palaiminimui. „Ženklo“ tipo ikonoje Mergelė vaizduojama veidu į žiūrovą, o Kūdikis – apskritime. Dievo Motina yra vaizduojama ir be Kūdikio.
Dievo Motinos ikonos taip pat skiriasi savo kilmės vieta ir garbinimu. Žinomos Vladimiro, Smolensko, Kostromos, Iveros ir daugelio kitų miestų ikonos. Visos jos turi savo istoriją ir garsėja daugybe stebuklų.
Angelas ikonoje paprastai vaizduojamas kaip jaunuolis su sparnais. Kai kurie angelų rangai ikonografinėje tradicijoje vaizduojami ypatingai: cherubinai – su daugybe akių, serafimai – su šešiais sparnais.
Bažnyčios pašlovinti šventieji taip pat vaizduojami ant ikonų. Egzistuoja tam tikros taisyklės, pagal kurias įprasta vaizduoti šventuosius. Pavyzdžiui, ganytojai vaizduojami su vyskupo drabužiais, kankiniai – su kryžiumi rankose, šventieji vienuoliai – su vienuoliškais drabužiais, pranašai – su ritiniais rankose. Vienoje ikonoje gali būti vaizduojami keli šventieji.
Kai kurios ikonos vadinamos stebuklingomis: tai tos, šalia kurių įvyko stebuklų – pavyzdžiui, daugybė išgijimų. Kai kurios ikonos siejamos su pergalėmis mūšiuose, išgelbėjimu nuo pavojų. Prie stebuklingųjų Dievo Motinos ikonų, be jau minėtų, priskiriamos ikonos „Visų liūdinčiųjų džiaugsmas“, „Prarastųjų susigrąžinimas“, „Netikėtas džiaugsmas“ ir daugelis kitų. Taip pat yra stebuklingų ir Išganytojo, angelų ir šventųjų ikonų.
Kryžiaus gerbimas
Ypatingą vietą Stačiatikių Bažnyčioje užima kryžiaus, kuris iš egzekucijos įrankio tapo atpirkimo priemone ir pergalės prieš mirtį ženklu, gerbimas. Kryžius yra pagrindinis krikščionių simbolis: jis gerbiamas, jam meldžiamasi ir jis turi stebuklingą galią.
Kryžiaus gerbimas turi daugelį amžių skaičiuojantį teologinį pamatą. Jau apaštalo Pauliaus laiškuose kryžius minimas ne vieną kartą. Skelbimą apie Nukryžiuotąjį Išganytoją apaštalas vadina „žodžiu apie kryžių“, kuris „tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18). Paulius rašo apie save: „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui“ (Gal 6, 14). Pasak apaštalo, Kristus žmogų „sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą“ (Ef 2, 16). Visais šiais ir daugeliu kitų atvejų, kai apaštalas savo laiškuose kalba apie kryžių, kryžius tampa nukryžiavimo – Išganytojo mirties ant kryžiaus – sinonimu.
Stačiatikių Bažnyčia kryžiaus gerbimui skiria nemažai dienų metuose: tai Šventoji Kryžiaus savaitė (3-ioji Gavėnios savaitė), Kryžiaus išaukštinimo šventė ir keletas kitų kryžiui skirtų švenčių. Kiekvieną penktadienį ir Didžiąją savaitę per pamaldas skaitomos Kristaus kryžiui skirtos maldos. Daugelis per pamaldas skaitomų maldų skirtos ne tik ant kryžiaus nukryžiuotam Jėzui, bet ir pačiam kryžiui. Maldingas kreipimasis į kryžių yra ne objekto sudievinimas, bet poetinė Išganytojo, kuris ant kryžiaus praliejo Savo kraują už pasaulio išganymą, gerbimo forma.
Stačiatikių Bažnyčia išsaugojo senovinį paprotį daryti kryžiaus ženklą (žegnotis) per pamaldas ir namų maldą. Šis paprotys yra neatsiejama šventosios Tradicijos dalis. Tikintieji laimina save kryžiumi tiek maldos metu, tiek prieš pradėdami bet kokį darbą. Kunigo palaiminimas išreiškiamas kryžiaus ženklu ant to žmogaus, kuris į jį kreipiasi. Duonos ir vyno pavertimas į Išganytojo Kūną ir Kraują, vandens pašventinimas Krikšto sakramente ir daugelis kitų svarbių šventų veiksmų atliekami darant kryžiaus ženklą.
Stačiatikių tradicijoje yra kelių rūšių kryžiai. Paplitęs paprastas keturių galūnių kryžius, sudarytas iš dviejų skersinių: šis kryžius dažniausiai naudotas senovės Bažnyčioje. Slavų tradicijoje paplitęs aštuonių galūnių kryžius, kurio viršutinis skersinis simbolizuoja lentelę su užrašu „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“, o apatinis skersinis – Išganytojo pėdų atramą. Toks kryžius taip pat vaizduojamas kaip „Golgotos“ kryžius – ant dviejų pakopų stovo: ant jo kairėje nuo žiūrovo yra ietis, su kuria buvo perdurtas Išganytojo šonas, o dešinėje – lazda su kempine, kuri buvo pakelta prie Jo burnos. Be šių simbolinių kryžiaus atvaizdų, bažnyčiose stovi „Nukryžiuotasis“ (Krucifiksas) – Išganytojo ant kryžiaus atvaizdas.
Kiekvienas stačiatikių krikščionis po drabužiais ant krūtinės nešioja kryželį. Stačiatikių Bažnyčios kunigai kryžių nešioja ant krūtinės virš sutanos. Vyskupas per pamaldas kartu su panagija (pakabinama Dievo Motinos ikona) ant savęs užsideda kryžių. Kryžiai dedami ant bažnyčių ir koplyčių kupolų, ant krikščionių kapų. Kryžiai, statomi tikinčiųjų pamaldoms lauke, taip pat masinių kapų vietose, išlaisvinimui iš pavojų atminti, toje vietoje stovėjusiai šventyklai atminti arba kaip ženklas, kad šventykla čia bus pastatyta, vadinami garbingaisiais kryžiais.
Kryžiaus gerbimas jau daugelį amžių yra neatsiejama Stačiatikių Bažnyčios gyvenimo dalis. Jis neatsiejamas nuo nukryžiuoto ant kryžiaus Viešpaties Išganytojo garbinimo; liturginiuose tekstuose kryžiaus, kančios, nukryžiavimo ir prisikėlimo temos glaudžiai susijusios tarpusavyje.
Kristaus kryžius yra išgydymo šaltinis, jis išvaro demonus ir per jį tikinčiajam suteikiama Dievo palaima. Tačiau galia, veikianti per kryžių, nėra autonomiška, savaime būdinga pačiam kryžiui: iš kryžiaus kylanti galia ateina iš paties Viešpaties. Ir iš kryžiaus ateinantis išgelbėjimas kyla ne dėl paties kryžiaus, bet dėl to, kad ant jo buvo nukryžiuotas pasaulio Išganytojas, Viešpats Jėzus Kristus.
