„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jono 1:9).
Išpažintis (Atgailos sakramentas) yra Stačiatikių Bažnyčios Sakramentas, per kurį tam, kas nuoširdžiai išpažįsta savo nuodėmes, jas regimai atleidžia kunigas, o neregimai iš nuodėmių išriša jį Viešpats Dievas. Išpažintį priima kunigas arba vyskupas.
Kodėl reikėtų atlikti išpažintį kunigui, o ne tiesiog prašyti Dievo, kad jis man atleistų?
Nuodėmė – tai purvas, o išpažintis yra tarytum prausykla, kurioje žmogaus siela apsivalo nuo šių dvasinių nešvarumų. Nuodėmė yra nuodai žmogaus sielai, taigi išpažintis yra užnuodytos sielos gydymas, jos išvalymas nuo nuodėmės nuodų. Žmogus nesipraus vidury gatvės ir nepasveiks nuo apsinuodijimo paskubomis: tam reikia atitinkamų įstaigų. Šiuo atveju tokia Dievo įkurta įstaiga kaip tik ir yra Šventoji Bažnyčia. Mūsų gali paklausti: „Bet kodėl gi reikia atlikti išpažintį būtinai kunigui, būtent bažnyčios sakramento aplinkoje? Nejaugi Dievas nemato mano širdies? Jeigu aš pasielgiau blogai, nusidėjau, bet aš visa tai matau, to gėdijuosi, prašau Dievo man atleisti, – argi to nepakanka?“ Bet, mano mielas drauge, jeigu, pavyzdžiui, žmogus buvo įkritęs į balą ir, išlipęs į krantą, gėdijasi to, kad jis visas yra susipurvinęs, – argi to pakanka, kad jis taptų švarus? Nejaugi vien tik pasibjaurėjimo jausmas jį nuplauna? Purvui nuplauti reikia išorinio tyro vandens šaltinio, o tasai tyras vanduo, kuriuo apsiplauna žmogaus siela, ir yra Dieviškoji malonės dvasia; šaltinis, iš kurio liejasi tyras vanduo, – Kristaus Bažnyčia; apsiplovimo procesas – Išpažinties Sakramentas.
Labai panašią analogiją galima būtų padaryti, jeigu vertinti nuodėmę kaip ligą. Tuomet Bažnyčia yra ligoninė, o išpažintis – ligos gydymas. Ir šiame pavyzdyje pačią išpažintį galima būtų vertinti kaip piktybinio auglio (nuodėmės) pašalinimo operaciją, o vykstančią po jos Kristaus Kūno ir Kraujo Komuniją per Eucharistijos Sakramentą – kaip žmogaus organizmo (sielos) gijimo ir atkūrimo terapiją po tokios operacijos.
Kaip lengva mums būna atleisti tam, kuris atgailauja, ir kaip mums patiems reikia atsiprašyti tų, ką buvome nuskriaudę!.. Tačiau ar nėra dar svarbesnė mūsų atgaila prieš Dievą, mūsų Dangiškąjį Tėvą? Tokios beribės jūros nuodėmių, kaip prieš Jį, mes neturime prieš jokį žmogų.
Kaip vyksta Atgailos sakramentas, kaip reikėtų jam pasiruošti ir kaip prie jo prieiti?
Išpažinties eiliškumas: įprastai prasideda kunigo malda ir kreipimusi į atgailaujantįjį: „Vaike, čia nematomai stovi Kristus, priimdamas tavąją išpažintį...“, tuomet – pati išpažintis. Pasibaigus išpažinimui, kunigas uždeda atgailaujančiajam ant galvos savo epitrachilo kraštą ir perskaito išrišimo maldą. Atgailaujantysis (penitentas) pabučiuoja ant analojaus padėtą Evangeliją ir kryžių.
Atlikti išpažintį yra įprasta pasibaigus vakarinėms pamaldoms arba iš ryto, prieš pat liturgijos pradžią, kadangi pasauliečiams pagal tradiciją leidžiama eiti Komunijos tik po to, kai jie atliks išpažintį.
Pasiruošimas išpažinčiai neturi aiškios išorinės formos. Išpažintis, kitaip nei kitas didysis Bažnyčios Sakramentas – Šventoji Eucharistija, gali būti atliekama visur ir visada (kai joje dalyvauja kunigas, kaip teisėtas Sakramento teikėjas). Iš to, kuris rengiasi eiti išpažinties, pagal bažnyčios statutą nėra reikalaujama nei kažkokio ypatingo pasninko, nei kažkokių ypatingų maldų, – tam reikia vien tikėjimo ir atgailos. Тai yra, išpažinties einantis asmuo turi būti pakrikštytas Stačiatikių Bažnyčios narys, sąmoningai tikintis (pripažįstantis visus stačiatikių tikėjimo pagrindus, laikantis save Stačiatikių Bažnyčios vaiku) ir atgailaujantis dėl savo nuodėmių.
Nuodėmes reikėtų suvokti ir plačiąja prasme – kaip puolusiai žmogaus prigimčiai būdingas aistras, ir konkrečiau – kaip faktiškus Dievo įsakymų pažeidimo atvejus. Žodis „atgaila“ reiškia ne tiek „atsiprašymą“, kiek „perkeitimą“ – pasiryžimą nebedaryti tų pačių nuodėmių ateityje. Taigi, atgaila yra be kompromisinis savęs pasmerkimas už savo praeities nuodėmes ir siekis ateityje atkakliai kovoti su savo aistromis.
Taigi, pasiruošti išpažinčiai reiškia: atgailaujančiu žvilgsniu peržvelgti savo gyvenimą, atlikti savo darbų ir minčių analizę Dievo įsakymų atžvilgiu (esant reikalui, ir užsirašyti visa tai atminčiai), pasimelsti, kad Viešpats atleistų mums mūsų nuodėmes ir dovanotų mums tikrąją atgailą. Kaip taisyklė, už tą laiko tarpą, kuris yra praėjęs po paskutinės mūsų išpažinties. Bet galima išpažinti ir ankstesnes nuodėmes – tokias, kurių mes dėl savo užmaršumo ar dėl melagingos gėdos nebuvome išpažinę anksčiau, arba išpažinę be tinkamos atgailos, mechaniškai. Šiuo atveju reikėtų žinoti, kad Viešpats visada ir visam laikui atleidžia mums nuoširdžiai išpažintas mūsų nuodėmes (nuplauna nešvarumus, pagydo ligas, panaikina prakeiksmus) – tame ir yra šio Sakramento prasmė. Tačiau tai nereiškia, jog nuodėmę reikėtų pamiršti, – ne, ji išlieka mūsų atmintyje, kad skatintų mumyse nuolankumą ir apsaugotų mus ateityje nuo tokių pat nuopuolių; ji gali dar ilgai trikdyti mūsų sielą, kaip gali trikdyti jau apgijusi žaizda, kuri yra jau nebe mirtina, bet vis dar jaučiama. Šiuo atveju pakartotinai išpažinti nuodėmę galima (savo sielai apraminti), bet nebūtina, kadangi už ją mums jau yra atleista.
Be abejo – nueiti į Dievo namus išpažinties.
Nors, kaip jau buvo sakyta, atlikti išpažintį galima bet kokioje aplinkoje, tačiau visuotinai įprasta yra atlikti ją bažnyčioje – prieš pamaldas arba kunigo specialiai paskirtu laiku (ypatingais atvejais, pvz., kai reikia išklausyti ligonio išpažintį jo namuose, reikia atskirai susitarti su dvasininku).
Įprastas išpažinties atlikimo laikas – prieš Dieviškosios liturgijos pradžią. Paprastai kunigai priima išpažintis ir vakarinių pamaldų metu, kartais yra nustatomas ir atskiras tam skirtas laikas. Sužinoti apie išpažinties laiką reikėtų iš anksto.
Kaip taisyklė, kunigas klausosi išpažinčių šalia analojaus (analojus – tai stovas su nuožulniu viršumi, ant kurio yra laikomos bažnytinės knygos ar ikonos). Atėjusieji išpažinties atsistoja vienas paskui kitą prieš analojų, kur kunigas priima išpažintis, tačiau per tam tikrą atstumą nuo jo, kad netrukdytų atlikti išpažintį kitiems; jie stovi tyliai, klausydamiesi bažnytinių maldų, sielvartaudami savo širdyje dėl savo nuodėmių. Kai ateina jų eilė, jie prieina išpažinties.
Priėjęs prie analojaus, reikia nulenkti galvą žemyn; kartu su tuo galima ir atsiklaupti ant kelių (pagal pageidavimą; tačiau nesiklaupiama sekmadieniais ir per didžiąsias šventes, taip pat per laikotarpį nuo Velykų ir iki Švenčiausiosios Trejybės šventės). Kartais kunigas padengia atgailaujančiojo galvą savo epitrachilu (epitrachilas yra kunigo rūbų dalis – vertikalioji plati audeklo juosta ant krūtinės), pasimeldžia, paklausia, koks yra išpažinties atėjusiojo vardas ir ką jis norėtų išpažinti prieš Dievą. Čia penitentas turėtų, viena vertus, išpažinti bendrąjį savo suvokimą apie tai, kad jis yra nuodėmingas, ypatingai įvardindamas labiausiai jam būdingas aistras ir negales (pavyzdžiui: silpnatikiškumą, pinigų troškimą, piktumą ir pan.), ir, kita vertus, įvardinti tas konkrečias nuodėmes, kurias jis įžvelgia savyje, o ypač tas, kurios kaip akmuo slegia jo sąžinę, pvz., abortus, savo tėvų ar artimųjų įžeidinėjimus, vagystes, paleistuvystes, įjunkimą į nešvankybes ir šventvagystes, Dievo įsakymų ir Bažnyčios nustatymų nesilaikymą, ir panašiai. Susivokti savo nuodėmėse jums padės skyrius „Bendra išpažintis“.
Išklausęs išpažintį, kunigas, kaip mūsų liudytojas ir užtarėjas prieš Dievą, pateikia kelis klausimus (jei mano, kad tai reikalinga), pasako mums pamokslą, pasimeldžia, kad atgailaujančiajam nusidėjėliui būtų atleistos jo nuodėmės, ir, matydamas jo nuoširdžią atgailą ir jo siekį pasitaisyti, perskaito „išrišimo“ maldą.
Pats Atleidimo sakramentas įvyksta ne tuo momentu, kai yra perskaitoma „išrišimo“ malda, o visoje išpažinties veiksmų sekos visumoje, tačiau „išrišimo“ malda yra lyg ir antspaudas, kuris patvirtina, kad Sakramentas yra įvykdytas.
Taigi, išpažintis yra atlikta, ir tam, kas nuoširdžiai atgailavo, Dievas atleido jo nuodėmes.
Atleistas nusidėjėlis persižegnojęs pabučiuoja kryžių, Evangeliją ir gauna kunigo palaiminimą.
Gauti palaiminimą – tai reiškia paprašyti kunigo, kad jis savo Dievo dovanota galia suteiktų sutvirtinančiąją ir šventinančiąją Šventosios Dvasios malonę jums ir jūsų darbams. Tam jūs turite sudėti savo rankas delnais į viršų (dešinę ant kairės), palenkti galvą žemyn ir ištarti: „Palaiminkite, tėve“. Kunigas peržegnoja žmogų palaiminimo ženklu ir uždeda savo delną ant viena ant kitos sudėtų žmogaus delnų. Pastarasis turėtų pabučiuoti kunigui ranką – ne kaip žmogaus ranką, bet kaip Viešpaties, visų gėrybių teikėjo, laiminančiosios rankos simbolį.
Jeigu išpažintį atlikęs žmogus ruošėsi Komunijai, tuomet jis paklausia: „Ar palaiminsit mane priimti Komuniją?“ – ir, jeigu atsakymas yra teigiamas, eina ruoštis priimti Kristaus Kūną ir Kraują.
Ar per Atgailos Sakramentą yra atleidžiamos visos nuodėmės, ar tik tos, kurias jūs buvote išsakę?
Per šį Sakramentą yra atleidžiamos visos nuodėmės, išskyrus tas, kurios buvo sąmoningai nuslėptos. Jeigu jūs pamiršote įvardinti kažkokią nereikšmingą nuodėmę, tai nesijaudinkite. Šis Sakramentas yra vadinamas Atgailos sakramentu, o ne „Visų mūsų padarytų nuodėmių išvardijimo sakramentu”.
Paskaitykime kunigo išrišimo maldą po išpažinties: „Mūsų Viešpats Dievas, Jėzus Kristus, Savo meile žmonėms, Savo dvasios malone ir galia teatleidžia tau, vaike (vardas), visas tavo nuodėmes. Ir aš, nevertas kunigas, per tą galią, kurią Jis man yra suteikęs, atleidžiu tau visas tavo nuodėmes ir išrišu tave iš jų, vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“.
Metropolitas Ilarionas Alfejevas:
„…jei žmogus sąmoningai nenuslepia savo nuodėmių, jeigu jis atlieka išpažintį nuoširdžiai ir atvirai, turėdamas ketinimą pasitaisyti, jam yra atleidžiamos visos jo nuodėmės: ir tos, kurias jis buvo įvardijęs, ir tos, apie kurias pamiršo, ir tos, kurių jis pats savyje nepastebi. Kartą skaitydamas paskaitą kunigų seminarijoje aš buvau išsakęs šią mintį – apie tai, jog per išpažintį arba yra atleidžiamos visos nuodėmės, arba visos jos nėra atleidžiamos, o jokio trečiojo kelio (t. y. kažkokio dalinio, ne visiško jų atleidimo) būti negali. Vienas seminaristas labai griežtai man paprieštaravo, sakydamas, kad jis „pasikels visų Bažnyčios Šventųjų Tėvų kūrinius“, kad įrodytų priešingai, būtent, kad atleidžiamos tiktai per išpažintį išsakytos nuodėmės. Jis apie pusę metų dirbo bibliotekoje, o paskui atėjo pas mane ir tarė: „Jūs buvote teisus: visos nuodėmės yra atleidžiamos“. Tačiau, kaip jau buvo pasakyta, jos gali būti visiškai atleistos tik su sąlyga, kad žmogus atvirai ir nuoširdžiai jas išpažįsta, yra apsisprendęs pasitaisyti ir pradėti naują gyvenimą. Jeigu žmogus per išpažintį nuslepia savo nuodėmes, arba jeigu visa jo išpažintis tėra tik tuščias formalumas, arba jeigu jis kalba vien apie kitų žmonių nuodėmes, tokiu atveju vyksta Sakramento profanavimas. Kitaip tariant, tokiu atveju Sakramentas neįvyksta iš viso, nes žmoguje neįvyksta tas jo proto pakitimas, kuris turėtų lydėti išpažintį.“
Kaip dažnai reikėtų eiti išpažinties?
Mažų mažiausiai – prieš kiekvieną Komuniją (pagal Bažnyčios kanonus ištikimieji priima Komuniją ne dažniau kaip vieną kartą per parą ir ne rečiau kaip vieną kartą per 3 savaites). Didžiausias leistinas išpažinčių skaičius nėra nustatomas, kiekvienas krikščionis turėtų pats tai spręsti savo nuožiūra.
Šiuo atveju reikėtų atsiminti, kad atgaila yra mūsų noras dvasiškai atgimti, ir išpažintis nėra jos pradžia ir pabaiga, – tai yra viso mūsų gyvenimo darbas. Dėl to šis Sakramentas ir yra vadinamas Atgailos sakramentu, o ne „Nuodėmių išvardijimo sakramentu“. Atgailą dėl nuodėmės sudaro trys etapai: atgailauti dėl nuodėmės iškart po to, kai ji buvo padaryta; prisiminti apie ją dienos pabaigoje ir vėl paprašyti, kad Dievas ją atleistų (žr. paskutiniąją vakarinę maldą); išpažinti ją ir gauti nuodėmių išrišimą per Atgailos sakramentą.
Kaip pamatyti savo nuodėmes?
Kadangi mūsų nuodėmės yra Dievo įsakymų pažeidimai, tai mums reikėtų gerai susipažinti su Dievo įsakymais ir Evangelija. Be abejo – prašyti Dievo, kad jis duotų mums išvysti mūsų nuodėmes.
Kai žmogus neįžvelgia savyje nieko blogo, tai jokiais būdais nereiškia, kad jokių nuodėmių jis neturi. Paprastai tai yra jo išdidumo ir dvasinės apatijos rezultatas. Тam, kas nemato savo viduje jokių nuodėmių, reikėtų iš pradžių išpažinti šį savo dvasinį aklumą, o vėliau kunigas padės jam prisiminti ir kitas jo nedorybes.
Ar gali kunigas nepriimti išpažinties?
Apaštalų kanonai (52 kanonas): „Jei kas nors, vyskupas ar kunigas, nepriimtų atgailaujančio nusidėjėlio, tebūna pašalintas iš kunigų luomo. Nes jis žeidžia Kristų, kuris sakė: danguje bus džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio (Luko 15:7)“.
Kunigas gali atsisakyti priimti išpažintį tuo atveju, jeigu jos iš esmės nėra. Jeigu žmogus neatgailauja, nemano, kad jis pats yra kaltas dėl savo nuodėmių, nenori susitaikyti su savo artimaisiais. Nuodėmių išrišimo taip pat negali gauti asmenys, kurie nebuvo pakrikštyti arba yra ekskomunikuoti.
Yra ir dar keletas priežasčių: Atgailaujantieji, kuriems negalima suteikti išrišimo.
Ar galima atlikti išpažintį telefonu arba raštu?
Stačiatikių Bažnyčioje nėra tokios tradicijos – išpažinti savo nuodėmes telefonu ar internetu, juo labiau kad tai būtų išpažinties paslapties pažeidimas. Nepaisant to, ypatingais atvejais gali būti ir išimčių.
Reikia turėti omenyje, kad ligoniai gali pasikviesti kunigą į savo namus ar į gydymo įstaigą.
Tuo tarpu išvažiavusiems į tolimuosius užsienio kraštus tai negali būti joks pasiteisinimas, kadangi šiuo atveju atsiskyrimas nuo Šventųjų Bažnyčios Sakramentų buvo jų pačių pasirinkimas, ir profanuoti Sakramentą vardan to būtų netinkama.
Kokią teisę turi kunigas, nubausdamas atgailaujantį ekskomunika?
Kaip to reikalauja Trulio Susirinkimo 102 kanonas, ekskomuniką (bausmę, neleidžiančią priimti sakramentų) reikėtų paskirti tokiam laikotarpiui, kurio metu nuodėmklausys galėtų stebėti šį savo dvasios vaiką. O jeigu krikščioniui paskirta laikinoji bausmė yra per sunki jo jėgoms ir jis negali jos pakelti, tuomet jam reikėtų kreiptis į vyskupą ir prašyti, kad vyskupas atleistų jį nuo bausmės.
Nuomonė, kad bet kuris kunigas gali atleisti žmogų nuo ekskomunikos, kurią jam buvo paskyręs kitas kunigas, prieštarauja bažnytinei teisei. Tokią valdžią turi tiktai vyskupas. Atleisti nuo ekskomunikos negali niekas kitas, tik pats ją paskyręs kunigas, išskyrus tuos atvejus, kai šią bausmę paskyręs kunigas yra miręs arba kai atgailaujantysis dėl ligos yra mirties patale.
Atlikusiajam ekskomuniką yra perskaitoma „Malda atleidžiamajam nuo bausmės“, kuri atleidžia jį nuo atgailos ir sugrąžina į bažnytinį bendravimą.
Citatos apie išpažintį
„Ar dažnai jūs po Išpažinties esate dėkoję Dievui už tai, kad Jis atleido jums jūsų nuodėmes? …O juk tai yra tokia dovana! Viešpats suteikė žmogui nuodėmių išrišimą taip paprastai, už dyką, o mes pasakome: „Jis taip ir turėtų, taip ir privalėtų“. Tai yra neteisinga. Už viską reikėtų padėkoti“.
kunigas Danilas Sysojevas
„Žmogui yra sakoma: „Nueik išpažinties“, o jis į tai atsako: „O ko gi aš eisiu, juk aš vis vien darysiu nuodėmes. Kas iš to…?“
Tai yra jau nebe norma, tai – dvasinė anomalija, kai žmogus įstringa nuodėmėje ir nenori iš jos išlipti. Tai yra labai pragaištinga žmogaus sielos būsena, jo požiūrio į gyvenimą iškrypimas.
Gali būti ir taip, jog nusidėjėlis šitokiu būdu pateisina savo prisirišimą prie nuodėmės. Gyvenimas nuodėmėje tokį žmogų tenkina, todėl jis intelektiniu požiūriu pateisina savo nuodėmingus poelgius.
Būtent dėl to mūsų protą Bažnyčios Šventieji Tėvai vadino kūniškuoju protu. T. y. jis yra skirtas pamatyti tiesą, jos siekti, tačiau dvasine prasme jis yra taip supančiotas aistrų, kad yra vedinas nedorybės, nuodėmės, kuri gyvena dvasioje. Ir pateisina savo nuodėmes net ir teologiniais samprotavimais“.
Feodosijus, Polocko ir Gluboko arkivyskupas
„Išpažinties nereikėtų vertinti kaip galimybės gauti atleidimą už nuodėmes, kurių žmogus nesuvokia ar prieš kurias jis visiškai nekovoja. Tokia išpažintis neužilgo pavirsta tiktai mus klaidinančiu formalumu! Dvasinė praktika parodo, jog tas žmogus, kuris eina Komunijos kelias savaites iš eilės, bet išpažintį per šį laikotarpį atliko tik vieną kartą, yra dėmesingesnis savo dvasiniam gyvenimui, negu tas, kuris yra kviečiamas eiti išpažinties prieš kiekvieną Komuniją. Žmonės, priklausantys pirmajai kategorijai, augs dvasiškai, teisingai suvokdami Komunijos ir išpažinties prasmę, tuo tarpu tie, kas priklauso antrajai kategorijai, išpažintį suvoks kaip tam tikrą „langelį“, per kurį jiems yra išduodami (ar net parduodami!) „bilietai“ Komunijai. Taip dažniausiai ir vyksta, nors gali būti ir visa eilė išimčių. Mūsų broliai krikščionys turėtų suprasti, kad atgaila nėra vien tik mūsų nuodėmių išpažinimas ir galimybė gauti išrišimo maldą. Bet kokia malda ir dvasinė pastanga taip pat yra ir atgaila. Tai nepakeičia nuodėmių išpažinimo prieš vyskupą ar kunigą, bet jį papildo ir patobulina. Galima sakyti, kad atgaila – tai „nuolatinė terapinė mankšta“, o išpažintis yra „chirurginė operacija““.
vyskupas Petras Prutianu
„Mes turėtume išpažinti vieni kitiems kasdienes, nesunkias mūsų nuodėmes, tikėdami, kad galime jas išgydyti, kas dieną melsdamiesi vieni už kitus. Tačiau, jeigu buvome nusidėję sunkiau, tuomet mums vertėtų, kaip to reikalauja įstatymas, parodyti mūsų piktžaizdę kunigui ir atlikti išgijimo darbą, tokį sunkų ir ilgą, kaip jis mums palieps“.
šv. Beda Garbingasis
„Turime suprasti, jog atgaila vyksta ne vien pačios išpažinties metu. Atgaila – tai žmogaus sielos būsena, tai mūsų pasiryžimas išsivaduoti iš nuodėmės ir pakeisti savo gyvenimą. Ji gali įvykti bet kuriuo mūsų gyvenimo momentu. Dažnai mūsų klausia: ką man daryti, jeigu namie aš buvau atgailavęs, verkęs, o kai atėjau išpažinties, mano širdyje jau nieko nebebuvo – aš tiesiog sausai išsakiau savo nuodėmes? Nieko baisaus. Ačiū Dievui, kad tu buvai atgailavęs namie, – Viešpats ir tai priims“.
vyskupas Pankratijus Žerdevas
„Visi mes esame nusidėjėliai, ir darome nuodėmes kas dieną ir kas valandą. Tačiau mums reikėtų skirti pakankamai sunkias nuodėmes, kurias būtinai privalome išpažinti, nuo ne tokių sunkių. Žinoma, toks atskyrimas gali būti ir ne visai pagrįstas, juk prieš Dievo veidą bet kuri nuodėmė yra sunki, bet vis vien mes galime skirti įvairias nuodėmes pagal jų sunkumą. Jeigu kažkas buvo nusidėjęs svetimoteriavimu, tai jis būtinai privalo nueiti išpažinties ir, tikriausiai, atlikti tam tikrą ekskomuniką. Kita vertus, jeigu mes esame nusidėję tiesiog savo mintimis, tai nekliudo mums priimti Komuniją. Jeigu mes buvome labai smarkiai susipykę su savo draugu, tai turėtume, prieš eidami Komunijos, iš pradžių dėl to atgailauti; bet jeigu tas kivirčas buvo trumpalaikis ir mes iš karto susitaikėme, tai, man atrodo, mes galime priimti Komuniją ir be išpažinties. Supraskime, jog pati Komunija yra mums teikiama siekiant išvaduoti mus iš nuodėmių, – juk šiuos žodžius mes ištariame priimdami Komuniją. Nors, žinoma, Komunija negali pakeisti išpažinties. Be to, savo maldose prieš Komuniją mes taip pat prašome atleisti mums mūsų nuodėmes“.
metropolitas Kallistos Ware
