Mū́sų Viẽšpaties Diẽvo ir̃ Gélbėtojo Jė́zaus Krìstaus Sutikìmas - Paaukójimas - Priėmìmas (gr. Ὑπαπαντὴ τοῦ Κυρίου, καὶ Θεοῦ καὶ Σωτῆρος ἡμῶν Ἰησοῦ Χριστοῦ, rus. Сретение Господа Бога и Спаса нашего Иисуса Христа) – šventė, švenčiama istorinėse Bažnyčiose ir kai kuriose protestantų denominacijose. Viena iš 12 didžiųjų Stačiatikių Bažnyčios švenčių. Kūdikėlio Jėzaus Kristaus atnešimas į Jeruzalės šventyklą 40-ąją dieną po Kristaus Gimimo ir 32-ąją dieną po Apipjaustymo. Simeono Dievo Priėmėjo susitikimas su Dievu kūdikio Jėzaus Kristaus, atnešto į Jeruzalės šventyklą, asmenyje.
Pasak Luko evangelijos (Lk 2, 22-40), keturiasdešimtąją dieną po Kristaus gimimo, pasibaigus įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Marija kartu su Juozapu ir keturiasdešimties dienų kūdikiu Jėzumi atėjo iš Betliejaus į Jeruzalės šventyklą. Pagal Mozės įstatymą (žr. Išėjimo 13, 2; Skaičių 8, 16; Kunigų 12, 6. 8) moteriai, pagimdžiusiai vyriškos lyties vaiką, 40 dienų buvo draudžiama įeiti į Dievo šventovę. Keturiasdešimtąją dieną po gimimo tėvai turėjo atnešti savo pirmagimius (t. y. pirmuosius berniukus) į šventyklą pašvęsti Dievui (Iš 13, 1-2. 11-16). Pagal Kunigų knygą (Kun 12, 6-7) jie turėjo paaukoti Dievui padėkos ir apsivalymo auką. Švenčiausiajai Mergelei, Dievo Motinai, apsivalymo nereikėjo, tačiau būdama labai nuolanki pakluso įstatymui (Lk 2, 22-24):
„Pasibaigus Mozės įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.“
Tuo metu Jeruzalėje gyveno teisus senolis, vardu Simeonas. Jam buvo apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Kristų Gelbėtoją. Šventosios Dvasios paragintas, dievobaimingas senolis atėjo į šventyklą tuo metu, kai Švenčiausioji Mergelė Marija ir teisusis Juozapas atnešė ten Kūdikį Jėzų, kad būtų atliktos numatytos apeigos. Simeonas paėmė ant rankų Kūdikį ir, šlovindamas Dievą, prabilo:
„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę.“
Simeono žodžiai tapo malda, pavadinta „Simeono Dievo Priėmėjo giesme“. Ji yra labai svarbi ir giedama vakarinių pamaldų pabaigoje ir „Padėkos maldose priėmus Šventąją Komuniją" po Dieviškosios Liturgijos.
Marija ir Juozapas stebėjosi tuo, ką apie Jėzų pasakė Simeonas. O Simeonas palaimino juos ir kreipdamasis į Mariją, tarė (Lk 2, 34-35):
„Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“
Šventykloje buvo ir 84 metų našlė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės., „kuri nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis". Ir ji, tuo pat metu priėjusi, „šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems", laukiantiems Išgelbėjimo (Lk 2, 37-38).
Iki Kristaus Gimimo visi teisieji gyveno tikėdami, kad ateis Mesijas, pasaulio Gelbėtojas, ir laukė Jo pasirodymo. Paskutiniams Senosios Sandoros teisiesiems Simeonui ir pranašei Onai, buvo dovanota malonė šventykloje sutikti Tą, kurio Asmenyje jau susitiko dievystė ir žmogystė ir su kuriuo prasidėjo Naujoji Sandora. Simeonas Jėzuje atpažino ir paskelbė Dievo žadėtąjį Mesiją, o sykiu išpranašavo Marijai būsimus sielvartus ir skausmus dėl Sūnaus likimo.
Išlikusių liudijimų, susijusių su Senosios Bažnyčios liturginio kalendoriaus istorija, analizė rodo, kad iki IV amžiaus krikščionių svarbiausių metinių švenčių (vėliau pavadintų dvylika didžiųjų švenčių) ciklas apsiribojo tik trimis - Velykomis, Sekminėmis ir Epifanija (Apsireiškimo) - šventėmis. IV-V amžiuje vyko Kalėdų ciklo švenčių formavimasis, todėl galima manyti, kad ir Sutikimo šventė, logiškai susijusi su Kalėdomis ir nuo jų kalendoriškai priklausoma, atsirado tuo pačiu metu. Į Jeruzalės Bažnyčios jos liturginį kalendorių Sutikimo šventė buvo įtraukta IV amžiuje. Iš pradžių ji laikyta ne savarankiška švente, o diena, užbaigiančia 40 dienų ciklą po Kristaus Apsireiškimo šventės.
Seniausias istorinis liudijimas apie šią šventę yra IV amžiaus itinerarijuje (kelionių aprašyme) „Itinerarium Aetheriae“ (arba „Peregrinatio ad Loca Sancta"), kuriame moteris, vienuolė ar pasiturinti galė Egèrija (gr. Ἠγερία, lot. Egeria (Aetheria) arba: Sìlvija - gr. Σιλβία, lot. Silvia; †IV a.) aprašo piligriminę kelionę į Šventąją Žemę ir nustebinusias ją Jeruzalės bažnyčios liturgijos bei tuo metu besiformuojančio religinių švenčių metinio ciklo smulkmenas:
„Keturiasdešimtoji diena po Epifanijos čia švenčiama labai iškilmingai. Šią dieną vyksta procesija į Anastasis (Viešpaties Kapo bažnyčią), visi eina procesijoje, ir viskas vyksta pagal tvarką, labai iškilmingai, kaip kad per Velykas. Žodį skelbia visi presbiteriai, o paskui vyskupas, visada aiškindamas tą Evangelijos vietą, kur keturiasdešimtąją dieną Juozapas ir Marija atnešė Viešpatį į Šventyklą, o Simeonas ir pranašė Ona, Fanuelio duktė, pamatė Jį, taip pat žodžius, kuriuos jie pasakė išvydę Viešpatį, ir apie auką, kurią atnešė tėvai. Po to, viską atlikus pagal įprastą tvarką, švenčiama liturgija, o paskui būna palaiminimas.“
Po 451 metų Chalkedono susirinkimo, kuriame buvo anatemizuotas monofizitizmas (teologinė doktrina, sukurta V a. Konstantinopolio archimandrito Euticho (gr. Εὐτυχής, lot. Eutyches; †456) teigianti, kad Jėzus Kristus buvo tik Dievas), tendencija plėsti Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo įvykių liturginį šventimą sustiprėjo. Kaip savarankiška Sutikimo - Priėmimo šventė Romos Bažnyčios kalendoriuje buvo įtvirtintas V amžiaus pabaigoje, o Konstantinopolio - VI amžiaus pirmoje pusėje.
Bizantijos metraštininkas, vienuolis Jurgis Amartolas (gr. Γεώργιος Ἁμαρτωλός, Γεώργιος Μοναχός, lot. Georgius Hamartolus, Georgius Monachus; † IX a.) rašė, kad kaip Viešpaties Sutikimo šventė ji pradėta švęsti valdant imperatoriui Justinianui (valdė 527-565).
Liturginiai šios šventės ypatumai būdingi Dievo Motinos šventei su Viešpaties šventės elementais. Šventės ikonoje Kristaus ir Dievo Motinos atvaizdai pagal svarbą yra lygiaverčiai: Kūdikis Gelbėtojas, sėdintis ant Simeono Priėmėjo, vaizduojančio senąjį pasaulį, pripildytą dievystės, rankų, ir Dievo Motina, išeinanti į kryžiaus kelią - atiduodanti savo Sūnų už pasaulio Išgelbėjimą. Visa ikona savo koncepcija parodo dvejopą šventės esmę - Susitikimo džiaugsmą ir Kančios skausmą, tai, kas telpa pranašiškuose Simeono žodžiuose: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34).
Bažnyčios giesmių kūrėjai Kristaus Sutikimo ir Paukojimo šventei sukūrė ne vieną giesmę: VII amžiuje šventasis Andriejus, Kretos arkivyskupas (gr. Ἀνδρέας Κρήτης; † 740), VIII amžiuje - šventieji vyskupai Kozmas, Maiumo vyskupas (gr. Κοσμάς ὁ Ποιητής, ὁ Αγιοπολίτης, εκ Μαϊουμά; Κοσμάς ὁ Μελωδός; † ~760), Jonas Damaskietis (gr. Ἰωάννης ὁ Δαμασκηνός; † ~753), Germanas I, Konstantinopolio patriarchas (gr. Πατριάρχης Γερμανός Α; †740), IX amžiuje - šventasis Juozapas Studitas, Tesalonikų arkivyskupas (gr. Ιωσήφ Στουδίτης; †826).
Viešpaties Jėzaus Kristaus Sutikimo - Paaukojimo - Priėmimo (Ἡ Ὑπαπαντὴ τοῦ Κυρίου, lot. Hypapante [Occursio (susitikimas) Domini, Praesentatio Domini (pristatymas), Susceptio (priėmimas) Domini]) dienos vienas pagrindinių aspektų – X amžiuje atsiradęs paprotys šventinti žvakes. Lietuvoje tądien pašventintos žvakės vadinamos „Grabnỹčių“ žvakėmis (jos dedamos velioniui į rankas), o pati šventė vadinama Grabnỹčiomis. Kitas, aplinkiniuose kraštuose tebežinomas, tos šventės pavadinimas - „Gromnyčios“. Manoma, kad jis kilęs iš slaviško žodžio „grom“ – griausmas. Liaudis tikėjo, kad kad tą dieną išjoja „gruodo pralaužėjas" ir „žemės atrakintojas“, atidarantis ją naujam gyvenimui, šventasis Jurgis (Jurijus) Pergalingasis (liaudies susietas su Perkūnu, Gramaliumi, „Griausmo valdovu") ir paleidžia savo strėles į piktąsias jėgas.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Jėzaus Kristaus Sutikimo (Paaukojimo) Šventykloje (Grabnyčios) šventė švenčiama vasario 15 dieną (vasario 2 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija" (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo" (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr; Рубан Ю. И. Сретение Господне. (Опыт историко-литургического исследования). СПб., 1994
