Jėzus Kristus yra Dievas tikrąja, tiesiogine šio žodžio prasme. Jis yra Dievas ta pačia tikrąja prasme kaip ir Dievas Tėvas, apie tai Jis pats sako: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30) (taip pat žr. Jn 1, 1). Dievo Sūnaus įsikūnijime dalyvavo Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia (ne tik Sūnus, nors įsikūnijo tik Sūnus).
Kaip Dievas, Jėzus Kristus turi visą dieviškojo tobulumo pilnatvę, ir nuo Tėvo ir Šventosios Dvasios skiriasi tik amžinosios egzistencijos aspektu (asmeninė hipostatinė savybė): Jis gimsta amžinybėje iš Dievo Tėvo.
Jėzus Kristus yra ne tik Dievas; Jis yra žmogumi tapęs Dievo Sūnus (1 Tim 3, 16), įsikūnijęs Dievas-Žodis (Jn 1, 14), tobulas Dievas ir kartu tobulas Žmogus (Lk 2, 6-7), Dievažmogis (Lk 1, 35).
Dievo Sūnaus tapimas žmogumi yra Dievo sumanymas žmogaus išganymui.
Kaip Dievažmogis Jėzus Kristus turi dvi prigimtis: dieviškąją ir žmogiškąją; kitaip tariant, Jo hipostazėje yra dvi prigimtys: dieviškoji ir žmogiškoji; šios prigimtys jungiasi nesumišusiai (nesimaišant vienai su kita), nekintamai (nesikeičiant nė vienai iš šių prigimčių), neatskiriamai (hipostatine sąjunga viename Asmenyje (Dievo Sūnaus Asmenyje), neišskiriamai (amžinai).
Kaip Žmogus Jėzus Kristus turėjo/ turi kūną ir sielą.
Kaip Jėzuje Kristuje suvienytos dvi prigimtys, taip Jame suvienytos ir dvi valios: žmogiškoji valia Kristuje yra ne prieštaraujanti Jo dieviškajai valiai, bet jai paklūstanti.
Kadangi Jėzus Kristus yra ir Dievas, ir žmogus, Jis veikia ir kaip Dievas, ir kaip žmogus.
Jėzus Kristus (įsikūnijęs Dievas) nebuvo suteptas gimtąja nuodėme (neturėjo polinkio į blogį) ir nepadarė jokio asmeninio nusižengimo: Jis yra be nuodėmės. Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, Dievas. Dievo šventumas ir nuodėmė iš principo yra nesuderinami. Naujajame Testamente Jis vadinamas Kristumi arba Mesiju, Viengimiu Sūnumi, Dievo Sūnumi, Žmogaus Sūnumi, Avinėliu, Viešpačiu, Dievo Atžala, Dovydo Sūnumi, Išganytoju ir kt.
Jėzus Kristus kentėjo ir mirė ant kryžiaus ne pagal dieviškąją prigimtį, o kaip žmogus (pagal žmogiškąją prigimtį). Jis kentėjo dvasia ir kūnu. Ir, kadangi Jo Hipostazė yra dieviškoji, galima teigti, kad ant kryžiaus kentėjo pats Dievas (kentėjo pagal savo žmogiškąją, bet ne pagal dieviškąją prigimtį).
Per Išganytojo kančią ir mirtį ant Kryžiaus buvo įvykdytas žmogaus Atpirkimas. Kristus priėmė kančią ir mirtį ne todėl, kad negalėjo to išvengti, bet savanoriškai, dėl žmonių išganymo, pagal Dieviškąjį išganymo sumanymą.
Po Prisikėlimo Kristaus kūnas yra nemirtingas, amžinas. Pakilęs virš dangaus, Jis sėdi Tėvo dešinėje.
Per savo pirmąjį atėjimą Jėzus Kristus atėjo nusižeminęs, „priimdamas tarno pavidalą“, o antrą kartą Jis ateis didingai ir šlovingai, o tada įvyks Paskutinis Teismas.