Kalėdų prieššventis pirmiausia yra vidinis pasirengimas sutikti džiaugsmingą Gelbėtojo atėjimą į pasaulį. Bažnyčioje tuo metu per pamaldas skaitomos Kalėdoms skirtos maldos. Pagrindinė visų šių dienų pamaldų esmė yra ta, kad Dievo įsikūnijimo stebuklas yra Dievo atlaidumo ir maloningumo aktas. Pabrėžiama, kad Dievo Sūnus, tapęs Žmogaus Sūnumi, nuo pirmųjų savo žemiškojo gyvenimo dienų stoja į kovą su blogio jėgomis. Prisimenami pirmieji Kristaus kankiniai – Nekaltieji Vaikeliai, Betliejaus Kūdikiai, kuriuos nužudė Erodas. Prieššventinėmis dienomis pasninkas griežtesnis. Paskutinis sekmadienis prieš Kalėdas vadinamas Tėvų sekmadieniu. Bažnyčia prisimena visus, Kristaus žmogiškuosius protėvius, Kristaus pirmtakus. Skaitomas šis prokimenas:
Prokimenas, Tėvų giesmė, 4 tonas:
Pašlovintas ir gyriaus vertas esi tu, Viešpatie, mūsų tėvų Dieve,
tavo vardas garbinamas ir šlovinamas per amžius,
nes teisus tu dėl visko, ką mums padarei.
Pašlovintas ir gyriaus vertas esi tu, Viešpatie, mūsų tėvų Dieve,
tavo vardas garbinamas ir šlovinamas per amžius.
Благослове́н еси́, Го́споди Бо́же оте́ц на́ших,/ и хва́льно и просла́влено И́мя Твое́ во ве́ки./
Я́ко пра́веден еси́ о всех, я́же сотвори́л еси́ нам./
Благослове́н еси́, Го́споди Бо́же оте́ц на́ших,/ и хва́льно и просла́влено И́мя Твое́ во ве́ки.
„Jums, bijantiems mano vardo, patekės Teisybės Saulė, skleidžianti gydančius spindulius.“ (Mal 3, 20)
Jėzus [...] buvo laikomas sūnumi Juozapo, Helio,
Matato, Levio, Melchio, Janajo, Juozapo,
Matatijo, Amoso, Naumo, Heslio, Nagajo,
Maato, Matatijo, Semeino, Josecho, Jodos,
Joanano, Resos, Zorobabelio, Salatielio, Nerio,
Melchio, Adijo, Kosamo, Elmadamo, Ero,
Jėzaus, Eliezero, Jorimo, Matato, Levio,
Simeono, Judo, Juozapo, Jonamo, Eliakimo,
Melėjo, Menos, Matatos, Natano, Dovydo,
Jesės, Jobedo, Boozo, Salmono, Naasono,
Aminadabo, Aramo, Esromo, Faro, Judo,
Jokūbo, Izaoko, Abraomo, Taros, Nachoro,
Serucho, Ragaujo, Faleko, Ebero, Salos,
Kainamo, Arfaksado, Semo, Nojaus, Lamecho,
Matūzalio, Henocho, Jareto, Maleleelio, Kainamo,
Eno, Seto, Adomo, Dievo. (Lk 3,23-38)
Viešpaties gimimo, Kalėdų, troparas
Gimimas Tavo, Kristau, Dieve mūsų,
nušvito pasauliui Šviesa pažinimo –
per Jį žvaigždėms teikiantys šlovę
iš žvaigždės mokosi
Tave garbinti, Teisybės Saule
ir pažinti Tave, iš Aukštybių brėkštančią Aušrą.
Viešpatie, šlovė Tau!
Рождество́ Твое́, Христе́ Бо́же наш,/ возсия́ ми́рови свет ра́зума,/ в нем бо звезда́м служа́щии,/ звездо́ю уча́хуся,/ Тебе кла́нятися Со́лнцу Пра́вды,/ и Тебе́ ве́дети с высоты́ Восто́ка: // Го́споди, сла́ва Тебе́.
Viešpaties gimimo, Kalėdų, kondakas
Mergelė šiandien Esatį Pranokstantį gimdo,
o žemė olą Nepasiekiamajam dovanoja;
angelai ir piemenėliai teikia šlovę,
išminčiai gi su žvaigžde keliauja.
Nes dėl mūsų gimė
Kūdikėlis Mažas,
Nuo Amžių Dievas
Де́ва днесь Пресу́щественнаго ражда́ет,/ и земля́ верте́п Непристу́пному прино́сит,/ А́нгели с па́стырьми славосло́вят,/ волсви́ же со звездо́ю путеше́ствуют:/ нас бо ра́ди роди́ся// Отроча́ Мла́до, Преве́чный Бог.
Dievo Žodis tapo tikru žmogumi. Izaijo pranašystės apgynimas
Šv. vyskupas ir kankinys Ireniejus Lijonietis (†202)
Todėl pats Viešpats duos jums ženklą:
Štai ta mergelė laukiasi, –
ji pagimdys sūnų
ir pavadins jį Emanuelio vardu. (Iz 7, 14)
Juk Tas, kuris ėmėsi žudyti nuodėmę ir atpirkti žmogų, kaltą dėl mirties, turėjo tapti juo. Juo, tai yra Žmogumi, kuris buvo nuodėmės nuvestas vergijon ir atsidūręs mirties valdžioje, idant nuodėmę numarintų žmogus ir žmogus pasitrauktų nuo mirties. Nes kaip dėl vieno žmogaus, kuris iš pradžių buvo sukurtas iš nepaliestos žemės, nepaklusnumo daugelis tapo nusidėjėliais ir prarado gyvybę, taip reikėjo, kad dėl vieno Žmogaus, kuris pirmas gimė iš Mergelės, paklusnumo daugelis būtų išteisinti ir pelnytų išsigelbėjimą. Taip Dievo Žodis tapo žmogumi, kaip Mozė sako: „Dievas, tikri Jo darbai“ (Įst 32, 4). Bet jeigu Jis, netapęs kūnu, pasirodytų lyg ir kūnas, netikri būtų jo darbai. Bet kaip pasirodė, tas Jis ir buvo – Dievas, atkuriantis savyje senąjį, anksčiau sukurtą žmogų, kad nužudytų nuodėmę, panaikintų mirtį ir atgaivintų žmogų, todėl Jo darbai yra tikri.
**
Jis atkūrė savyje senąjį tvarinį, žmogų. Juk kaip per vieno žmogaus nepaklusnumą įėjo nuodėmė ir per nuodėmę atėjo mirtis, taip per vieno žmogaus klusnumą įvestas teisumas suteiks gyvenimą žmonėms, kadaise buvusiems mirusiais (Rom 5, 19). Ir kaip pats pirmas sukurtas Adomas buvo sudarytas iš neapdirbtos ir dar nekaltos žemės – „nes Dievas dar nelaistė, o žmogus dar neįdirbo žemės“ (Pr 2, 5) – ir buvo sukurtas Dievo ranka, tai yra Dievo Žodžiu, nes „visa per Jį atsirado“ (Jn 1, 3), o Viešpats paėmė žemės dulkių ir sukūrė žmogų: taip ir Jis pats, Žodis, atkurdamas savyje Adomą, teisingai, kad būtų atkurtas Adomas, priėmė gimimą iš Marijos, dar Nekaltos mergelės. Jei pirmojo Adomo tėvas būtų buvęs žmogumi, ir jis būtų gimęs iš žmogaus sėklos, tai būtų galima sakyti, kad ir antrasis Adomas gimė iš Juozapo. Bet jei tas pirmasis buvo paimtas iš žemės ir sukurtas Dievo Žodžio, tai pačiam Žodžiui, atkuriančiam Adomą, reikėjo turėti gimimo panašybę. Tad kodėl Dievas vėl nepaėmė dulkių, bet leido kūrinį iš Marijos? Todėl, kad nebūtų kito tvarinio, ir ne kitas būtų tas tvarinys, kuriam reikia išgelbėjimo, bet kad išsaugant panašybę kilme būtų atkurtas tas pats Adomas.
**
Lukas parodo, kad genealogija nuo mūsų Viešpaties gimimo iki Adomo susideda iš septyniasdešimt dviejų kartų, susiedamas pabaigą su pradžia ir leisdamas mums suprasti, kad Jis pats Savyje atkūrė visas iš Adomo kilusias tautas, visas kalbas ir visą žmonių giminę kartu su pačiu Adomu. Todėl ir Adomas Pauliaus pavadintas „ Būsimojo provaizdžiu“ (Rom 5, 14), juk visa ko Kūrėjas, Žodis, iš anksto nusakė savo paties atžvilgiu būsimąjį žmonių giminės planą per Dievo Sūnų, kadangi Dievas numatė iš anksto, kad pirmasis, sielos žmogus bus išgelbėtas Dvasios Žmogaus. Juk kai iš anksto buvo Tas, kuris Gelbėja, reikėjo, kad būtų ir tai, kas gelbėjama, kad Gelbėtojas nebūtų veltui.
**
Taigi tie, kurie sako, kad Jis nieko negavo iš Mergelės, klysta, nes atmesdami kūno veldinį, jie atmeta ir panašumą tarp Jo ir Adomo. Nes jei vienas buvo nulipdytas ir suformuotas iš žemės Dievo ranka ir Jo menine kūryba, o kitas – ne Dievo ranka ir ne Jo menine kūryba, tuomet jis nebeturi panašumo į žmogų, sukurtą pagal Jo paties, Dievo paveikslą ir panašumą, ir pasirodys esąs nevykęs Dievo menas, neturint kuo parodyti savo išmintingumą. O tai reiškia pasakyti, kad Jis ir pasirodė tariamai ir tarytum žmogus, nors nebuvo žmogus, ir kad tapo žmogumi, nieko iš žmogaus neperimdamas. Juk jei Jis neperėmė kūno iš žmogaus, tai Jis ir netapo žmogumi, nei Žmogaus Sūnumi; ir jei Jis netapo tuo, kas mes buvome, tai Jis nepadarė nieko didelio tuo, kad kentėjo ir iškentė. Kiekvienas sutiks, kad mes esame iš kūno, paimto iš žemės, ir iš sielos, gaunančios dvasią iš Dievo. Juo ir tapo Dievo Žodis, pakartodamas savyje savo tvarinį; todėl Jis pripažįsta save Žmogaus Sūnumi ir palaimina „romiuosius, nes jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5). Ir apaštalas Paulius Laiške galatams aiškiai sako: „Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4). O dar ir Laiške romiečiams sako: „Apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš mirusiųjų pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį” (Rom 1, 3-4). Be to, tokiu atveju Jo nužengimas į Mariją yra visai nesvarbus, nes kodėl Jis įėjo į ją, jei nenorėjo nieko iš jos gauti? O jei Jis nieko nepaėmė iš Marijos, Jis niekada nebūtų ragavęs iš žemės išeinančio maisto, kuriuo maitinamas iš žemės paimtas kūnas, ir nebūtų keturiasdešimt dienų pasninkavęs, kaip Mozė ir Elijas, kadangi Jo kūnui reikėjo jam tinkamo maisto; ir Jo mokinys Jonas, rašydamas apie Jį, nebūtų pasakęs: „nuvargęs iš kelionės Jėzus atsisėdo“ (Jn 4, 6); o Dovydas iš anksto apie jį neskelbtų: „Ir jie padidino mano žaizdų skausmą” (Ps 68, 27) jis nebūtų verkęs dėl Lozoriaus, nebūtų prakaitavęs krauju, nebūtų pasakęs: „Mano siela nuliūdusi“ (Mt 26, 38), iš perdurto šono nebūtų tekėjęs kraujas ir vanduo. Visa tai ženklai iš žemės paimto kūno, kurį Jis atkūrė savyje gelbėdamas savo tvarinį.
**
Lygiai taip pat Mergelė Marija pasirodo paklusni sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį“ (Lk 1, 38). O Ieva (buvo) nepaklusni, kadangi neparodė paklusnumo, kai dar buvo mergelė. Kaip ji, turėdama vyrą Adomą dar buvo mergelė – nes „jie abu buvo nuogi rojuje ir nesigėdijo“ (Pr 2, 3), kadangi dar neseniai sukurti jie nesuprato, kas yra vaikų gimdymas, tad pirmiausia turėjo subręsti, o paskui daugintis, – parodžius nepaklusnumą tapo mirties priežastimi ir sau, ir visai žmonių giminei; taip ir Marija, turėdama paskirtą vyrą, bet likdama Mergele, paklusdama tapo išganymo priežastimi sau ir visai žmonijai. Todėl Įstatymas vyro sužadėtinę, nors ji vis dar buvo mergelė, vadina sužadėtinio žmona, taip nurodydamas santykį tarp Marijos ir Ievos; nes tai, kas yra surišta, negalėjo būti nutraukta kitaip, kaip tik suardant jungiančius ryšius, taip kad pirmieji ryšiai nutraukiami antraisiais, o antrieji savo ruožtu atpalaiduoja pirmuosius.
**
Būtent todėl Viešpats pasakė, kad pirmieji bus paskutiniai, o paskutiniai – pirmi (Mt 19, 30; 20, 16). Ir pranašas tą patį sako tardamas: „tavo tėvų vietoj gimė tau sūnus“ (Ps 44, 17). Juk Viešpats, būdamas „pirmgimis mirusiųjų“ (Kol 1, 18) ir priimdamas savę̃spi senuosius tėvus, atgimdė juos Dievo gyvenimui, pats tapdamas pradžia tų, kurie gyvena, kaip Adomas tapo mirštančiųjų pradžia. Todėl ir Lukas, pradėdamas Viešpaties genealogiją, nuvedė ją iki Adomo, parodydamas, kad ne jie (protėviai) Jį, bet kad Jis juos atgimdė į Evangelijos gyvenimą. Taip ir Ievos nepaklusnumo mazgas buvo išrištas per Marijos paklusnumą. Nes ką Ieva surišo neištikimybe, Mergelė Marija išrišo tikėjimu.
Prieš erezijas (lot. Adversus haereses; orig. gr.Ἔλεγχος καὶ ἀνατροπὴ τῆς ψευδωνύμου γνώσεως), XXI-XXII skyrius. Versta iš Св. Ириней Лионский. Творения. — М.: «Паломник», «Благовест», 1996
