Kankinė Kristina gyveno trečiame amžiuje. Ji gimė turtingų pagonių šeimoje. Jos tėvas Urvanas buvo Tyro miesto valdovas. Dar būdama 11 metų mergaitė pasižymėjo nepaprastu grožiu, todėl daugelis norėjo ją vesti. Tačiau Kristinos tėvas svajojo, kad jo duktė taptų pagonių kunige – jis įkurdino ją specialiame kambaryje, kuriame pastatė daugybę auksinių ir sidabrinių stabų ir liepė dukrai jiems smilkyti smilkalus. Kristinai patarnavo dar dvi vergės.
Būdama viena Kristina ėmė svarstyti kas sukūrė šį gražų pasaulį. Iš savo kambario ji žvelgė į žvaigždėtą dangų ir pamažu ėmė galvoti apie Vienintelį viso pasaulio Kūrėją. Ji įsitikino, kad nebylūs ir bejausmiai stabai jos kambaryje negalėjo nieko sukurti, nes juos sukūrė žmonių rankos. Ji su ašaromis ėmė melstis vieninteliam Dievui, prašydama, kad Jis apsireikštų. Jos siela užsidegė meile nepažįstamam Dievui, ir ji pradėjo vis uoliau melstis ir pasninkauti.
Vieną dieną Kristiną aplankė angelas ir papasakojo jai apie tikėjimą į Kristų, pasaulio Išganytoją. Angelas pavadino ją Kristaus nuotaka ir išpranašavo būsimą kančią. Šventoji mergelė sudaužė visus prieš ją stovėjusius stabus ir išmetė juos per langą. Kristinos tėvas Urvanas, aplankęs dukrą, paklausė jos, kur dingo stabai? Kristina tylėjo. Tuomet Urvanas, pasikvietęs verges, iš jų sužinojo tiesą. Supykęs tėvas ėmė mušti dukrą per skruostus. Šventoji mergina iš pradžių tylėjo, bet paskui atskleidė tėvui savo tikėjimą į Vieną Tikrąjį Dievą ir tai, kad ji savo rankomis sunaikino stabus. Tada Urvanas įsakė nužudyti visas verges, kurios tarnavo jo dukrai, o Kristina buvo žiauriai nuplakta ir įmesta į kalėjimą. Sužinojusi, kas nutiko, šventosios Kristinos motina verkdama atėjo pas dukrą ir paprašė jos išsižadėti Kristaus ir grįžti prie tėvų tikėjimo. Tačiau Kristina liko nepalenkiama. Kitą dieną Urvanas pasikvietė dukrą į teismą ir ėmė įtikinėti ją garbinti dievus bei prašyti atleidimo už nuodėmes, tačiau pats pamatė jos tvirtą ir nepalenkiamą tikėjimo išpažinimą.
Kankintojai pririšo ją prie geležinio rato, kurio apačioje uždegė laužą. Kankinė buvo sukama ant laužo ir deginama iš visų pusių. Po to ji buvo įmesta į požemį.
Naktį pasirodė Dievo angelas, išgydė jos žaizdas ir pamaitino. Ryte pamatęs ją visiškai sveiką, tėvas liepė nuskandinti jūroje. Tačiau angelas laikė šventąją, kad ši nenuskęstų – akmuo nuskendo, o Kristina stebuklingai išniro iš vandens ir pasirodė tėvui. Išsigandęs kankintojas tai priskyrė magijos poveikiui ir nusprendė kitos dienos ryte ją nubausti mirties bausme. Tačiau naktį jis pats netikėtai mirė. Vietoj jo atsiųstas kitas valdytojas Dionas pasikvietė šventąją kankinę ir taip pat bandė ją įkalbėti išsižadėti Kristaus, tačiau, matydamas jos nepalaužiamą tvirtumą, ją žiauriai kankino. Šventoji kankinė Kristina ilgai kalėjo kalėjime. Pas ją ėmė ateiti žmonės, ir ji atvertė juos į tikrąjį Kristaus tikėjimą. Taip atsivertė apie 3000 žmonių.
Diono vietą užėmė naujas valdytojas Julijonas, kuris taip pat ėmė kankinti šventąją. Po įvairių kankinimų Julianas įsakė ją įmesti į įkaitintą krosnį ir uždaryti joje. Po penkių dienų krosnis buvo atidaryta ir kankinė buvo rasta gyva ir nesužeista. Matydami vykstančius stebuklus, daugelis įtikėjo Kristų Išganytoją, o kankintojai, nieko negalėdami padaryti, šventąjai Kristinai nukirto galvą.
