Krikščionybė yra Dievo įsteigta religija. Krikščionių tikėjimas ir moralinis mokymas grindžiamas Paties Dievo apreikštomis tiesomis. Krikščionybės atsiradimas ir raida susiję su tuo, kaip Dievas Pats Save apreiškia pasauliui ir žmogui – Dievas suteikia žinių apie Save, Savo valią, sumanymus ir veiksmus.
Krikščionybės pagrindą sudaro tikėjimas į vieną Dievą trijuose Asmenyse – Švenčiausiąją Trejybę (Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią), tikėjimą Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumu, tikėjimą į Jį kaip į Atpirkėją, žmonių Gelbėtoją, Kūrėją ir Bažnyčios vadovą.
Krikščionys tiki, kad Dievas nėra kokia nors beasmenė abstrakti esybė, jėga ar energija, bet kad Dievas yra visiškai Tobulas Asmuo.
Krikščionys tiki, kad Jėzus iš Nazareto yra Dievo Sūnus, apsireiškęs Dievas, gimęs prieš visus amžius (gimstantis amžinybėje) iš Dievo Tėvo pagal dieviškąją prigimtį ir gimęs iš Mergelės Marijos konkrečiu istoriniu momentu pagal žmogiškąją prigimtį; tiki, kad Jis yra pažadėtasis Mesijas, apie Kurio atėjimą skelbė Senojo Testamento pranašai.
Krikščioniškoji etika yra svarbi krikščioniškojo mokymo dalis. Visa krikščioniškoji etika yra glaudžiai susijusi su Bažnytine dogmatika. Būtent dogmatika paaiškina, kodėl ir dėl ko žmogus turėtų laikytis krikščioniškųjų etikos normų; dogmatika parodo, kuo krikščioniškoji etika pranašesnė už kitas etines sistemas.
Krikščionybė yra vienintelė religija, kurioje praktikuojami neabejotinai išganingi sakramentai – Dievo įsteigti sakraliniai veiksmai, per kuriuos Dievo malonė ypatingu slėpiningu būdu išliejama ant žmogaus (ypatingos Šventosios Dvasios dovanos).
Kitaip nei daugelis kitų religijų, krikščionybė nepaneigia tikrojo progreso svarbos. Ji pabrėžia begalinį Kūrėjo pranašumą prieš Jo sukurtą pasaulį, žmogaus nemirtingumą ir laikiną dabartinio materialaus pasaulio reikšmę. Krikščionybė mums parodo, kad laikinas žemiškasis gyvenimas yra tik parengiamasis etapas amžinajam gyvenimui.
Krikščionybė atspindi savo Kūrėjo tobulumą. Būtent krikščionybė yra ta religija, kurioje žmogus įgyvendina savo aukščiausią pašaukimą ir tikslą.
Krikščionybė palankiai veikia visas mūsų gyvenimo sferas: dvasinę, protinę ir kūniškąją. Ji pašventina įvairiausias mūsų santykių formas – religinę, šeimos, draugystės, brolių ir seserų, politinę ir kitas.
Krikščionybė kiekvienam prie Bažnyčios prisijungusiam asmeniui yra ne tik nauja tikėjimo doktrinos ir moralės sistema, bet ir nauja jo gyvenimo bei veiklos pradžia.
***
Krikščionybės iš esmės negalima susiaurinti iki doktrinos, moralės ar tradicijos, nes jos pagrindas yra tikėjimas ne doktrina, bet tikėjimas Asmeniu, unikaliu dieviškuoju ir žmogiškuoju Viešpaties Jėzaus Kristaus Asmeniu. Ir tai ne tik tikėjimas, bet ir galimybė susivienyti su Juo glaudžiausioje vidinėje vienybėje, įžengti į betarpišką gyvą bendrystę...
Kunigas Olegas Davydenkovas
Man tenka susitikti su daugybe žmonių, stačiatikiais ir ne stačiatikiais, tikinčiais ir netikinčiais. O vienu metu teko daug dirbti su žmonėmis, praktikuojančiais Rytų religijas (trejus metus, taigi užtektinai). Nuostabu, kokį Dievo pažinimo matą gali turėti žmogus, kai jis pasiekia tam tikrą ribą, kai trūksta tik vardo „Jėzus“, kad jam atsirakintų visi atsakymai. Ar galima įsivaizduoti, kad žmogus, savo gyvenimo patirtimi, net ir pagoniško tikėjimo padedamas, pasiekęs žinojimo aukštumas, atsidūręs priešais Viešpatį, neatpažintų ir nepasakytų: štai Kas yra Tas, Kurio ieškojau visą gyvenimą, štai atsakymas į visus mano ieškojimus?
Metropolitas Antonijus (Blumas)
„Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6).