Krikštas – tai viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai. Tai Sakramentas, kurio metu, besimeldžiant Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, krikštijamasis tris kartus panardinamas į vandenį ir miršta kūniškam nuodėmingam gyvenimui, atgimdamas į dvasinį, šviesų gyvenimą, kaip „naujas kūrinys“.
„Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų [...]. Mes jį vadiname dovana, malone, krikštu, patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji); apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas“ – sako Grigalius Nazianzietis.
Krikšto Sakramento substancija yra vanduo (žr. Jn 3.5, Apd 8.36, 38, 10.47–48). Jis turi būti tyras, nesumaišytas su jokia kita medžiaga. Teikiant sakramentą neleistina vandenį pakeisti bet kokiu kitu skysčiu.
Baigiamoji, esminė krikšto formulė yra šie žodžiai: „Krikštijamas Dievo tarnas [krikštijamojo vardas] vardan Tėvo (pirmasis panardinimas). Amen. Ir Sūnaus (antrasis panardinimas). Amen. Ir Šventosios Dvasios (trečiasis panardinimas). Amen“. Taigi krikštijame pagal Viešpaties žodį, vardan Šventosios Trejybės (žr. Mt 28.19).
Krikštas negali būti atšauktas, t. y. pakrikštytas žmogus negali būti „atkrikštytas“. Kiekvienas, priėmęs krikštą, priima ir amžiną antspaudą, kuris nesunaikinamas nei nusidėjus, nei net išsižadėjus Kristaus. Todėl ir Bažnyčia neliepia pakartotinai krikštyti žmonių, kurie ateina iš eretikų bendruomenių, jeigu tose bendruomenėse išlaikytos pagrindinės krikščioniško tikėjimo dogmos (mokymas apie Šventąją Trejybę, Dievo Įsikūnijimą, apaštalų Bažnyčią) ir krikštas jiems buvo suteiktas, atsižvelgiant į Stačiatikių Bažnyčios doktriną, t. y. tris kartus panardinant ir vardan Šventosios Trejybės. Į Stačiatikių Bažnyčią tokie asmenys priimami per Patepimo šventąja krizma (Sutvirtinimo) arba Išpažinties Sakramentus.
Krikštas – tai vienintelis Sakramentas, kurį gali atlikti ne tik vyskupas ar kunigas, bet ir, esant kritinei situacijai (pvz., gresiant mirčiai), kiekvienas pasaulietis, tiek vyras, tiek moteris. Tam krikštijamasis turi būti tris kartus panardintas į krikšto vandenį (arba triskart juo apipiltas) ištariant krikšto žodžius.
Krikštas negarantuoja išganymo, bet atveria kelią jo link; krikštas – tai ne kinetika, o potencialas.
Nekrikštytas žmogus, užkrėstas pirmapradės nuodėmės, negali nenusidėti, o krikštytas turi laisvą valią rinktis tarp nuodėmės ir dorybės.
Po Krikšto Sakramento suteikiamas Patepimo šventąja krizma Sakramentas.
Krikštas – tai tik pirmas žingsnis teozės link. Neatnaujinus savo gyvenimo, dvasiškai neatgimus, neatsisakius „senojo žmogaus“ darbų, Krikštas nebus vaisingas. Jeigu žmogus suvokia Krikštą tik kaip formalumą, jeigu priimdamas jį seka vien tik tradicija ar mada, ir jeigu po to gyvena kaip stabmeldys ar netikintis – visi šio Sakramento vaisiai prarandami, žmogus ekskomunikuoja save nuo Kristaus ir pašalina save iš Bažnyčios.
Metropolitas Hilarionas (Alfejevas)
Sutvirtinimo (patepimo šventąja krizma) Sakramentas
Patepimas šventąja krizma – tai Sakramentas, kurio metu įvairios tikinčiojo kūno dalys patepamos šventąja krizma (ypatingu sakraliu aliejumi), idant jam būtų suteiktos Šventosios Dvasios dovanos, kurios padės dvasiniame gyvenime, krikščioniškame kelyje.
Bažnyčios Tradicijoje Krikštas vadinamas antruoju gimimu, tačiau gimimas yra prasmingas tik tada, jei jis veda į gyvenimą. Tinkamam krikščioniškam gyvenimui žmogus dar neturi įgūdžių ir jėgų. Tam, kad jis būtų vertas krikščionio vardo, Sutvirtinimo Sakramento metu sutvirtinamajam suteikiamos palaimingos Šventosios Dvasios dovanos, taip pat ir pati Šventoji Dvasia. Tai padeda naujai gimusiam krikščioniui augti ir stiprėti dvasiniame gyvenime. Taigi Patepimas šventąja krizma – tai krikšto užbaigimas: žmogus patepamas Šventąja Dvasia, kaip ir Tikras Pateptasis – Jėzus Kristus.
Stačiatikių tradicijoje Sutvirtinimo Sakramentas teikiamas iš karto po Krikšto, nedarant chronologinės pertraukos tarp šių dviejų Sakramentų. Bažnyčios kanonuose nurodyta: „Pridera Krikštu nušviestiesiems būti pateptiems dangaus patepimu, idant taptų Dangaus Karalystės dalininkais“ (Laodikėjos Susirinkimo 48-oji taisyklė).
