Šeštąjį Gavėnios šeštadienį prisimenamas šventasis teisusis Lòzorius iš Betãnijos (Lòzorius Keturdiẽnis; gr. Λάζαρος τη Βηθανία, lot. Lazarus Bethaniae, rus. Лазарь Вифанский), Jė́zaus Krìstaus draugas, kurį Jìs prikėlė, vėliau, kaip teigia tradicija, – Kìpro (gr. Κύπρος, lot. Cyprus) Kìtijo (gr. Κίτιον, lot. Citium) vyskupas. Šis šeštadienis vadinamas Lòzoriaus Šeštadieniu (gr. Σάββατο του Λαζάρου, rus. Лазарева Суббота). Lozoriaus prikėlimas – paskutinis didžiulis Kristaus stebuklas prieš Didžiąją Jo Kančią.
Teisusis Lozorius, Mortos ir Marijos brolis, gyveno Betãnijos (gr. Βηθανία, lot. Bethania) kaimelyje netoli Jerùzalės (gr. Ἱεροσόλυμα, lot. Hierosolyma). Jėzus Kristus per savo žemiškąjį gyvenimą ne kartą lankėsi Lozoriaus, kurį, kaip rašoma, labai mylėjo ir vadino savo draugu, namuose (Jn 11, 3. 11). Kai Lozorius mirė, buvo palaidotas ir keturias dienas pragulėjo kape, Viešpats jį prikėlė (Jn 11, 17-44). Žydai, išgirdę apie tai, keliavo į Betaniją, kad pamatytų prikeltąjį. Daug jų, patikėję stebuklų, tapo Kristaus sekėjais. Dėl to vyriausieji kunigai norėjo nužudyti Lozorių. Teisusis Lozorius Evangelijoje minimas dar ir kitą kartą: kai likus šešioms dienoms iki Velykų Viešpats vėl atėjo į Betaniją, ten buvo prikeltasis Lozorius (Jn 12, 1-2; Jn 12, 9-11). Tradicija byloja, kad Lozorius gyveno dar 30 metų, skelbė Kristaus Evangeliją, vyskupavo Kipro saloje.
Šventosios vyskupo Lozoriaus relikvijos buvo rastos Kipre, Kitijuje. Jos gulėjo marmurinėje skrynioje, ant kurios buvo užrašyta: „Lozorius Ketvirtosios dienos, Kristaus draugas“.
Kitą dieną po Lozoriaus Šeštadienio – Verbų Sekmadienis, Viešpaties Jėzaus Kristaus Įžengimas į Jeruzalę.
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru)
