Apipjaustymo troparas, 1 tonas:
Kurs ugnies liepsnų Soste
Aukštybėje sėdi su Tėvu Bepradžiu ir Dieviškąja savo Dvasia,
Panorėjai Tu žemėj užgimti,
iš Mergelės nepažinusios vyro, Tavo Motinos, Jėzau.
Todėlei apipjaustytas Tu buvai kaip žmogus aštuntą dieną.
Garbė Tavo maloningam sprendimui!
Garbė sumanymui Tavo!
Garbė Tavo atėjimui, Vienatini Žmonių Mylėtojau!
Bažn. slav.: На Престо́ле огнезра́чнем/ в Вы́шних седя́й со Отце́м Безнача́льным и Боже́ственным Твои́м Ду́хом,/ благоволи́л еси́ роди́тися на земли́/ от Отрокови́цы Неискусому́жныя, Твоея́ Ма́тере, Иису́се,/ сего́ ра́ди и обре́зан был еси́, я́ко Челове́к осмодне́вный./ Сла́ва всеблаго́му Твоему́ сове́ту,/ сла́ва смотре́нию Твоему́,// сла́ва снисхожде́нию Твоему́, Еди́не Человеколю́бче.
Mūsų Viešpaties, Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus apipjaustymo šventė (gr. Ή κατά σάρκα Περιτομή τού Κυρίου καί Θεού καί Σωτήρος ημών Ιησού Χριστού, lot. Circumcisione Domini Nostri Jesu Christi, rus. По пло́ти обре́зание Го́спода Бо́га и Спаси́теля на́шего Иису́са Христа́; Обре́за́ние Госпо́дне) švenčiama aštuntą Kalėdų laikotarpio dieną, Kalėdų pašvenčių̃, arba oktavos (lot. octava dies, rus. попразднство) pabaigoje.
Apipjaustymas atsirado gimininėje visuomenėje kaip viena iniciacijos apeigų. Berniukus apipjaustydavo egiptiečiai, finikiečiai. Vėliau apipjaustymas tapo žydų ir musulmonų religiniu papročiu. Žydų supratimu, kraujas yra šventas, nes „kraujas yra siela“, kraujas, tekantis iš gyvybę teikiančio organo, reiškia gyvybės, kuri yra dovana, paaukojimą Dievui. Izraelitams ši apeiga simbolizavo „įžengimą“ į Abraomo ir išrinktosios tautos sandorą su Dievu ir turėjo priminti žmonėms iš to kylančius įsipareigojimus.
Ši apeiga buvo numatyta visiems vyriškos lyties kūdikiams kaip Dievo sandoros su protėviu Abraomu ir jo palikuonimis ženklas. Evangelija byloja, kad aštuntą dieną po Jėzaus Kristaus gimimo pagal Senojo Testamento įstatymą, Jam buvo atlikta apipjaustymo apeiga ir duotas vardas Jėzus (Gelbėtojas), kurį arkangelas Gabrielius paskelbė Apreiškimo Mergelei Marijai dieną (Mt 1, 21):
„Per sapną pasirodė jam [Juozapui] Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok [...]. Ji [Marija] pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų,/ ir jis vadinsis Emanuelis,/ o tai reiškia: „Dievas su mumis."
Evangelistas Lukas pasakoja (Lk 2, 21):
„Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.“
Anot šventojo Dmitrijaus Rostoviečio (†1709): „Per apipjaustymą mūsų Viešpats parodė didesnį nuolankumą nei gimdamas: gimdamas Jis prisiėmė žmogaus pavidalą [...], o per apipjaustymą Jis prisiėmė nusidėjėlio pavidalą, kaip nusidėjėlis, patiriantis nuodėmės skausmą“.
Visi Bažnyčios Tėvai pabrėžia, kad Dievas Sūnus, priėmė apipjaustymą, idant parodytų žmonėms griežto Dieviškųjų įstatymų vykdymo pavyzdį ir kad niekas vėliau nesuabejotų, jog Jis buvo tikras Žmogus, o ne asmuo menamame kūne, kaip moko kai kurie eretikai. Čia verta paminėti doketų (gr. δοκεῖν „rodytis“) ereziją, kurių idėjas mūsų laikais atgaivino teosofija bei Naujojo amžiaus religinės srovės. [Jų doktrina teigia, kad Jėzaus Kristaus kūnas, jo kūniškas gimimas, kančia ant kryžiaus, prisikėlimas ir įžengimas į dangų tariami, tik regimybė, o ne tikrovė]. 325 m. Nikėjos Susirinkimas doketizmą atmetė ir paskelbė erezija; vienas ryškiausių doketų idėjų kritikos pavyzdžių – Tertulijono († 240) traktatas „Apie Kristaus kūną“ (lot. De Carne Christi)].
Naujajame Testamente apipjaustymą pakeitė Krikšto Sakramentas, kurio pirmavaizdis – Senojo Testamento apeiga. Viešpaties Apipjaustymo šventė krikščionims byloja, kad jie sudarė su Dievu Naująją Sandorą ir yra apipjaustyti „Kristaus apipjaustymu“ (Kol 2, 11):
„Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, bet savo kūniškumo atsižadėjimu – Kristaus apipjaustymu. Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių.“
Vyskupas Teofanas Atsiskyrėlis († 1894) Apipjaustymo šventę palygino su „širdies apipjaustymu“, kai nukertamos aistros, gašlybės, sutramdomas geidulingumas:
„Atsisakykime ankstesnių pragaištingų įpročių, visų pramogų ir visko, kas mums teikdavo malonumą, nuo šios akimirkos pradėkime gyventi tiktai Dievui, idant būtume išgelbėti“.
Rytų bažnyčiose Viešpaties Apipjaustymo šventė turi gilias istorines šaknis, o šventimo liudijimai datuojami IV amžiumi. Stačiatikių Bažnyčia Viešpaties Apipjaustymo šventę švenčia sausio 14 -ąją. Šią dieną visose šventovėse vyksta šventinės pamaldos.
Kodėl šventė yra ypatingai svarbi?
Todėl, kad pirmiausia apipjaustymas reiškia Jėzaus, kaip žydų vaiko, priėmimą ir „įvesdinimą tarp mūsų“ bei Jo paklusnumą Dievo Sandorai, išreikštai Mozės įstatymu. Naujasis Testamentas nepanaikino Senojo, bet jį išpildė iki galo. O svarbiausia: apipjaustymas reiškia pirmąjį Brangiausiojo Kristaus Kraujo praliejimą ir todėl žymi žmonijos atpirkimo pradžią. Jau būdamas kūdikiu Jėzus aukoja šią kančią ir kraują Dievui Tėvui už žmonijos nuodėmes. Ryšį tarp pirmojo Kristaus Kraujo praliejimo ir vėlesnio šio Kraujo praliejimo Kančios ir Nukryžiuojant dažnai akcentuoja Bažnyčios mąstytojai.
Tad ši šventė verčia nepamiršti, kad Kristus, amžinasis Dievo Sūnus, galia ir šlove lygus Tėvui, nusileidęs tarp mūsų tapo artimas kiekvienam iš mūsų. Jis apiplėšė, „ištuštino“ save, idant visuose dalykuose galėtų būti panašus į mus (Fil 2, 5-8):
„Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė [ištuštino] save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones.“
-stlt-
