Pasninkas – asketizmo forma, kai susilaikoma nuo gyvūninės kilmės maisto (taip pat nuo persivalgymo ir mėgavimosi pasninko maistu), gyvenimo malonumų. Tai itin gilios atgailos ir susimąstymo metas, kai žmogus siekia apvalyti sielą nuo piktų minčių, darbų ir žodžių.
Pasninko tikslas
Pasninkas turi daug tikslų, štai keli iš jų:
kūno pavaldumas dvasiai (teisingos dvasios ir kūno hierarchijos nustatymas);
kūno iškrova, kad jis netrukdytų maldai;
trijų sielos galių (proto, jausmų ir valios) atnaujinimas;
apsirijimo nuodėmės, kuri yra 8 pagrindinių aistrų pagrindas, pakeitimas susilaikymo dorybe;
savęs pažinimas, aistrų (ypač susierzinimo ir pykčio) savyje ieškojimas ir identifikavimas;
jėgų sutelkimas į dvasinę kovą;
atgailos jausmo išraiška;
dėkingumo Kūrėjui ugdymas;
gailestingumas (pvz.: maistui sutaupytų pinigų paaukojimas stokojantiems).
Tinkamas pasninkas duoda gerų vaisių: pasitikėjimą Dievu, atgailą, meilę, nuolankumą, budrumą. Pasninkas turėtų būti suvokiamas ne tik kaip asmeninės valios pastanga susilaikyti, bet visų pirma kaip Dievo malonės įgijimo priemonė, skirta vidiniam atsimainymui ir teozės siekimui.
Stačiatikių bažnyčioje egzistuoja įvairios trukmės pasninkai: vienos dienos, 4 daugiadieniai ir Eucharistinis (liturginis) pasninkas.
Dvasios tėvui palaiminus gali būti laikomasi ir papildomo pasninkavimo šiais atvejais:
atgailaujant;
siekiant įvykdyti dvasinį įžadą;
siekiant tam tikro dvasinio tikslo;
dvasinės kovos, išbandymo metu;
sustiprinant savo maldavimus Dievui;
prieš Krikštą (jei katechumenas yra suaugęs žmogus);
prieš įšventinimą į diakonus, kunigus ir t. t.
epitimijos metu;
piligrimystės laikotarpiu;
kita.
Keturi daugiadieniai pasninkai yra bažnyčios nustatyti prieš didžiąsias šventes. Pasninkavimas paruošia mus šioms šventėms, padeda atsinaujinti, leidžia pajusti šventės – tokios, prieš kurią į antrą planą nutolsta net pagrindiniai žmogaus kūno poreikiai – svarbą.
Gavėnia, šventos keturiasdešimt dienų, nustatytų prisimenant Kristaus pasninkavimą Judėjos dykumoje. Prie Gavėnios prijungiama ir Didžioji savaitė (nuo Verbų Sekmadienio iki Didžiojo Šeštadienio), skirta paskutinėms Kristaus žemiškojo gyvenimo dienoms ir Jo nukryžiavimui, mirčiai bei laidojimui apmąstyti ir išgyventi. Didžioji savaitė – tai visų pasninkų viršūnė, panašiai kaip ir Velykos – visų švenčių vainikas.
Gavėnios pradžios ir pabaigos datos priklauso nuo Velykų datos, bet jos trukmė kartu su Didžiąja savaite – visada 48 dienos.
Apaštalų pasninkas prasideda praėjus savaitei po Sekminių ir baigiasi liepos 12 d., taigi gali trukti nuo 8 iki 42 dienų. Jis nustatytas pagerbti apaštalų pranašavimo darbus ir kankinystę.
Dievo Motinos Užmigimo pasninkas – nuo rugpjūčio 14 d. iki 28 d. yra nustatytas Dievo Motinos žemiškojo gyvenimo baigčiai ir Jos Ėmimui į Dangų pagerbti.
Adventas Stačiatikių Bažnyčioje tęsiasi nuo lapkričio 28 d. iki sausio 7 d. Jis nustatytas – siekiant pasiruošti Kristaus Gimimo šventei.
Vienos dienos pasninkas nustatytas kiekvienam trečiadieniui ir penktadieniui (išskyrus kai kurias šventines savaites), taip pat jo laikomasi dar 3 minėtinas dienas – šv. Jono Krikštytojo nužudymui pagerbti, per Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventę, taip pat dieną prieš Kristaus Krikštą.
Egzistuoja dvi pasninkavimo formos: fiziologinė ir dvasinė.
Fiziologinė forma simbolizuoja susilaikymą nuo tam tikrų valgių ir gyvenimo malonumų.
Nuo seniausių laikų žmonės pastebėjo, kad sotus valgis ir mėgavimasis maistu sutrikdo ne tik protinę veiklą, bet ir dvasinę koncentraciją, žmogus aptingsta, nebegali suvokti subtilių materijų. Kūnas pradeda vadovauti dvasiai, nuslopina ją, žmoguje pradeda viešpatauti gyvuliški instinktai. Tam, kad būtų pažadintas dvasingumas ir nugalėtos kūno aistros, buvo įvestas pasninkavimas – sąmoningas susilaikymas nuo valgių, gėrimų ir gyvenimo malonumų.
Mūsų biologinė prigimtis nuolat siekia malonumų: sočių ir skanių valgių, įvairių aistrų patenkinimo, tačiau mes galime nuspręsti, kad dvasiniai tikslai yra svarbesni ir pažaboti savo kūnišką prigimtį. Štai kodėl pasninkas – tai viena iš archaiškiausių religinių praktikų, kuria naudojosi ir pagonys.
Tačiau krikščioniškas pasninkas turi savų ypatumų. Pagoniškajam asketui kūnas – tai sielos kalėjimas, kažkas nepageidaujamo, iš ko jis galų gale trokšta visiškai išsivaduoti. O krikščioniui kūnas, kaip sakė vienas asketas, yra „brolis asilas“, tai yra kažkas savaime gero (juk Dievas apskritai nesukūrė nieko blogo), bet reikalaujantis valdymo ir drausmės: mes turime joti ant asilo, o ne leisti asilui joti ant mūsų.
Daugelis Bažnyčios tėvų pagrįstai tvirtina ir apie dievišką pasninko kilmę, remdamiesi tuo, kad jau rojuje Adomas ir Ieva buvo gavę vienintelį Dievo įsakymą susilaikyti – nevalgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio. „Pasninkas buvo įtvirtintas rojuje, – rašė šventas vyskupas Bazilijus Didysis. – Pirmas įsakymas, duotas Adomui, buvo: nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti (Pr 2, 17). Šis „neleista valgyti“ yra pasninko ir susilaikymo įsteigimas“. Kaip pasninko sulaužymas lėmė mūsų šventos prigimties iškraipymą, taip susilaikymas pasninko metu prisideda prie atvirkštinio proceso – sielos apsivalymo nuo nuodėmės. Anot švento tėvo Jono Kronštatiečio, „be Dievo malonės, nuoširdžios maldos ir susilaikymo neįmanoma pasikeisti į gera“.
Senojo Testamento laikais pasninkas buvo labai griežtas, numatė visišką atsisakymą nuo valgio ir galėjo tęstis nuo kelių valandų iki kelių dienų. Tokie fiziniai apribojimai buvo ne tikslas, o priemonė pasninkaujantiems dvasiškai apsivalyti, atsimainyti. Fizinis susilaikymas privalo turėti dvasinių vaisių. Apie tai per Savo pranašą Izaiją kalba Pats Viešpats:
Štai pasninkas, kokio Aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. (Iz 58, 6–8)
Iš Senojo Testamento pasninkas perėjo į Naujojo Testamento epochą, kur jo dvasinė pusė tapo dar svarbesnė. Jau savo žemiškos tarnystės pradžioje Jėzus Kristus Kalno pamoksle įspėja klausytojus dėl formalios, išorinės susilaikymo formos, kuri tuo metu buvo gana paplitusi tarp fariziejų, pasižymėjusių veidmainišku pamaldumu:
Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. (Mt 6, 16–18)
Viešpats pabrėžia, kad fiziniai pasninko suvaržymai ir apribojimai neturi prasmės be dvasinių pastangų, maldos ir atgailos.
Dvasinis pasninkavimas
Požiūris į pasninką kaip į dvasinio apsivalymo priemonę persmelkia visą krikščioniškąją asketiką, kuri laiko pasninką būtinu dvasiniu pratimu kiekvienam krikščioniui. Ne veltui stačiatikybėje pasninkavimo dienų skaičius per metus svyruoja tarp 174 ir 212, o be ilgų susilaikymo periodų yra ir vienos dienos pasninkai – trečiadieniais ir penktadieniais.
Pasninko tikslas – padaryti žmogų geresnį, nes kitaip jis tiesiog netenka prasmės. Apie pasninkavimą nuostabiai rašo šventasis Jonas Auksaburnis:
Taigi, broli, ką esi sukaupęs pasninkaudamas? Nesakyk man: „Daugelį dienų pasninkavau, to ir ano nevalgiau, vyno negėriau […]“, bet parodyk, ar tapai romus, kai prieš tai buvai nugalėtas pykčio, ar pamilai žmones, kai prieš tai buvai jiems žiaurus? Juk jeigu esi girtas nuo pykčio, kam kankini savo kūną? Jei tavo širdyje – pavydas ir gobšumas, ar tau padėjo, kad tegėrei vandenį?
Pakeisti save nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Žmogaus prisirišimas prie savo ego ir savimeilės yra labai stiprus. Mes visada matome save pačioje geriausioje šviesoje, o savo nuodėmėms esame linkę ieškoti pateisinimų. Tačiau šis mūsų matomas ir kuriamas įvaizdis neatitinka tikrovės, tad visų pirma turėtume siekti pamatyti save tokiais, kokie esame iš tikrųjų.
Pasninkas reikalingas ne Dievui. Jis reikalingas mums, kad teisingai sudėliotume prioritetus. Pasninkas padeda išmokti pavesti savo troškimus protui ir valiai, o protą ir valią – Dievo žodžiui. Žmogui pasninkas yra ne kas kita, kaip įrankis. Ribodami kūniškas aistras, išlaisviname energiją dvasiniam gyvenimui. Susilpnindami kūną susilaikymu nuo maisto, padarome savo sielą imlesnę bendravimui su Kūrėju.
Pasninkavimo praktika
Lengviausia aprašyti fiziologinį pasninką, į kurį įeina iš išorės matomi žmogaus veiksmai, tačiau visas bažnyčios gyvenimas sutvarkytas taip, kad skatintų ir vidines žmogaus dvasines pastangas – ypač pasninkavimo laikotarpiu.
Pasiruošimas pasninkui
Pasninkas „neužpuola“ žmogaus nelauktai. Stačiatikiai stebi švenčių ir susilaikymo periodų grafiką (pvz., susiorientuoti padeda specialūs kalendoriai, kur įvairiomis spalvomis žymimi pasninkavimo, švenčių ir kitų svarbių bažnytinių įvykių datos), artėjančiam pasninkui ruošiamasi iš anksto.
Pasiruošimas Gavėniai bažnytinėje praktikoje prasideda prieš tris savaites: sekmadieninių evangelijų skaitiniai kreipia klausytojus į atgailą, pamažu ribojamas valgių spektras ir, į liturginį gyvenimą įvedamos maldos, kurios priklauso tik Gavėnios periodui.
Adventas, Apaštalų pasninkas ir Dievo Motinos Užmigimo pasninkas neturi tokio ryškaus išorinio pasiruošimo, bet liturginė himnografija bei Šventojo Rašto skaitinių logika taip pat lydi tikintįjį link ypatingojo periodo.
Paskutinę dieną prieš kiekvieną ilgalaikį pasninką, per Užgavėnes, dar galima pasigardžiuoti mėgstamais valgiais, bet vis dėlto ji skirta dvasiai žadinti, žymi ribą tarp dviejų gyvenimo būdų.
Ką galima ir ko negalima valgyti pasninko metu
Pasninko metu atsisakoma gyvūninės kilmės maisto: mėsos, pieno produktų, kiaušinių (medus leidžiamas). Griežčiausiais laikomi du ilgalaikiai pasninkai – Gavėnia ir Švenčiausiosios Dievo Motinos Užmigimo pasninkas. Jų metu atsisakoma ir žuvies. Advento ir Apaštališko pasninko metu žuvis leidžiama.
Pati bažnyčia nepalieka mitybos aspekto nuošalėje ir į savo liturginį gyvenimą įveda kai kuriuos valgius.
Pavyzdžiui, pirmąją Gavėnios savaitę, penktadienį, bažnyčiose pašventinama ir išdalinama kviečių grūdų košė, pagardinta medumi ir džiovintais vaisiais. Ji skirta ne tik tikintiesiems pasistiprinti, bet ir šv. Teodorui Tironui pagerbti. IV a. gyvenęs imperatorius Julijonas Apostata, panorėjęs išjuokti krikščionių tikėjimą, liepė prieš Gavėnią apšlakstyti krauju visą turgavietėse parduodamą maistą, žinodamas, kad krikščionims uždrausta valgyti tai, kas buvo paaukota pagonių dievams. Šventasis Teodoras Tironas sapne apsireiškė miesto vyskupui, įspėjo apie imperatoriaus šventvagystę ir pasiūlė išeitį: valgyti saldžią grūdų košę. Bažnyčia įtvirtino šio įvykio minėjimą, parodydama, kad maistas žmogaus gyvenime turi ir fiziologinę svarbą, bet maistu žymimas ir dvasinis žmogaus pasirinkimas.
Kitas pavyzdys – švenčiant Lozoriaus prikėlimo įvykį (šeštadienį prieš Verbų sekmadienį), nurodyta valgyti ikrus, simbolizuojančius naują gyvenimą ir prisikėlimą: panašiai kaip iš kiaušinio išsirita paukštis, taip ir iš ikrų gimsta nauja būtybė.
Gavėnios metu žuvį leidžiama valgyti dukart – per Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai šventę ir Verbų sekmadienį. O štai Velykų pirmąją savaitę, atvirkščiai, pasninkauti draudžiama. Švenčiausiosios Dievo Motinos Užmigimo pasninko metu bažnyčiose šventinamas derlius – medus, riešutai, kai kurie vaisiai.
Taip pat religinėje praktikoje per Kūčias imta valgyti specialią grūdų košę (kutya). Nuo seno tokia košė buvo ruošiama mirusiems atminti. Į kalėdinę tematiką ji buvo įtraukta siekiant priminti, kad Kristus gimė tam, kad būtų kankintas, nukryžiuotas, palaidotas ir prisikeltų.
***
Dažnai tikinčiųjų klausiama: „Ką gi jūs valgote per pasninką?“
Daugiausia valgomi vaisiai, daržovės, kruopos, bulvės, makaronai, košės, įvairios daržovių sriubos. Į racioną būtinai įvedami grybai, riešutai, špinatai – t. y. augaliniai baltymų šaltiniai. Šeimininkės gamina avinžirnių, lęšių, žirnių, kopūstų, morkų kotletus, įvairių daržovių troškinius, trintas sriubas ir daržovių sultinius, užtepėles, sumuštinius, verda kompotus, kisielių ir kt. Yra daug pasninkiškos tešlos receptų, tad dažnai stalą puošia pyragėliai su bulvių, grybų, lęšių, sojų ir, aišku, uogienės įdaru. Pastaruoju metu parduotuvėse paplitę veganiški produktai neabejotinai leidžia paįvairinti racioną. Taip pat net ir griežčiausių pasninkų metų leidžiama valgyti jūros gėrybes, tačiau svarbiausia yra santūrumas. Šiais laikais galima paruošti įmantriausių valgių, kurie pagal sudėtį atitiks pasninko reikalavimus, bet ar siela gaus naudos?
Kartais žmonės pernelyg skrupulingai tikrina kiekvieno perkamo produkto sudėtį, pvz., žiūri, ar makaronuose nėra kiaušinių miltelių arba ar duonoje nėra sviesto. Tokia praktika nerekomenduojama – ji prilyginama fariziejų veidmainiavimui (plg. Mt 23, 23–24):
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti! Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį…
Kaip ir visur, siūloma laikytis aukso vidurio: stengtis laikytis pasninko reikalavimų, bet neapleisti vidinio dvasinio gyvenimo dėl išorinių taisyklių.
Kūniškasis pasninko aspektas
Bažnyčioje žmogus laikomas nedaloma kūno ir sielos sąjunga. Nors, kaip buvo minėta, pagrindinė pasninko užduotis turėtų būti dvasinė, bažnyčia nepamiršta ir kūno – dėl šios priežasties pamaldų metu stengiamasi įtraukti visas žmogaus jusles, kad žmogaus siela patirtų buvimo liturgijoje pilnatvę.
Gavėnios metu įžengę į bažnyčią pamatysime dominuojančią juodą spalvą: visi apeiginių baldų, ikonų užtiesalai, servetėlės, altoriaus užuolaidos ir kt. yra juodos (kartais violetinės) spalvos. Kitų pasninkų metu spalvos taip radikaliai nekeičiamos.
Namuose taip pat galima pakeisti įprastą interjerą: nuimti ar uždengti paveikslus, pakeisti staltieses, užtiesalus arba bent stalo servetėles tamsiomis, uždengti ar išjungti televizorių, naudoti paprastesnes lėkštes. Taip galima elgtis ne tik Gavėnios, bet ir kitų pasninkų metu.
Tokie paprasti žingsniai padeda žmogui geriau įsitraukti į minimą įvykį. Jie ypač aktualūs mažiems vaikams – kol jiems dar nėra išsivystęs abstraktusis mąstymas, daugelį bažnytinių įvykių jie suvokia būtent per išorines, apčiuopiamas, materialias formas ir tik palaipsniui, su tėvų pagalba, praturtina savo suvokimą religiniu turiniu.
Dvasinės pastangos
Kaip jau buvo minėta, svarbiausia pasninko dalis – dvasinės pratybos: savo aistrų atpažinimas ir kova su jomis. Be abejo, tai, kas vyksta žmogaus sieloje, žino tik jis ir Dievas. Čia kiek detaliau pristatysime būdus, kuriais Bažnyčia padeda tikinčiajam eiti teisinga linkme.
Visų pirma, pasninko metu padaugėja pamaldų. Gavėnios pamaldos didžiąja dalimi yra unikalios, kai kurios jų laikomos tik kartą per metus, Gavėnios periodu (pvz., pirmosios ir Didžiosios savaitės pamaldos, Dievo Motinos Akatisto pamaldos ir kt.). Tikinčiojo, lankančio šias pamaldas, mintys jau vien išorinių apeigų, minorinių melodijų ir sukrečiančių žodžių dėka yra nukreipiamos nuo buitinių problemų prie dvasinio gyvenimo. Įdomu, kad Gavėnios laikotarpiu, siekiant, kad Liturgijos šventinės, iškilmingos nuotaikos nedisonuotų su atgailos dvasia, Liturgija numatoma tik šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis. Tačiau siekiant dvasiškai palaikyti tikinčiuosius ir nepalikti jų be Eucharistijos, buvo įvesta šventojo Popiežiaus Grigaliaus Didžiojo, „Iš anksto pašventintų Atnašų“ Liturgija.
Antra, nusilenkimai bažnytinėje tradicijoje dažniausiai siejami su atgaila, todėl pasninkų metu paprastieji nusilenkimai gali būti keičiami nusilenkimais iki žemės, o Gavėnios metu jie net būtini. O štai velykiniu laikotarpiu nusilenkimai iki žemės draudžiami – jie laikomi nedėkingumu mus išgelbėjusiam Išganytojui.
Trečia, išpažintis – tai vienas galingiausių įrankių, identifikuojant aistras ir su jomis kovojant, todėl tikintieji raginami dažniau eiti išpažinties ir dažniau švęsti Eucharistiją. Pirmąją Gavėnios savaitę bažnyčiose keturis vakarus iš eilės skaitomas Didysis šventojo Andriejaus Kretiečio kanonas. Tai puolusios sielos rauda, atgailos ir vilties himnas, sukrečiantis pokalbis su savo sąžine. Jis turi išvaduoti žmogų iš „pripratimo“ prie savęs, iš dvasinio aklumo, turi atverti žmogui jo nuopuolio gelmes. Tai tikrosios atgailos būtina pradžia: nematydamas savo nuodėmių, žmogus pasikeisti negali.
...Nuo ko pradėsiu apverkti savo vargingo gyvenimo darbus?
Kokia bus, o Kristau, dabartinės mano raudos pradžia? Bet būdamas gailestingas, suteik man mano nuodėmių atleidimą.
Ateiki, vargše mano siela, drauge su savo kūnu, išpažink nuodėmes Sutvėrėjui, atsisakyk savo gyvuliškumo ir atnašauk Dievui atgailos ašaras.
(Didžiojo šv. Andriejaus Kretiečio kanono pradžia).
Ketvirta, tikintieji gali pailginti ir namuose skaitomas maldas, pavyzdžiui, pridėti atgailos kanoną arba kokį nors akatistą. Šventojo Rašto skaitiniai, kuriuos Bažnyčia yra numačiusi kiekvienai liturginio kalendoriaus dienai, taip pat padeda keliauti per pasninką. Gavėnios metu įvedama trumpa, bet viena iš svarbiausių dvasinėje praktikoje maldų: „Mano gyvenimo Viešpatie ir Valdove...“, parašyta IV a. šventojo Efremo Siro:
Mano gyvenimo Viešpatie ir Valdove, tingumo, tuščio smalsumo, valdžios troškimo ir tuščiažodžiavimo dvasiai neatiduok manęs. (Atsiklaupiame ir nusilenkiame iki žemės.)
Skaistumo, nuolankios išminties, kantrybės ir meilės dvasios duok man. (Atsiklaupiame ir nusilenkiame iki žemės.)
O, Viešpatie, Karaliau, duok man matyti savo nuodėmes ir neteisti savo brolio, nes palaimintas esi per amžių amžius. Amen. (Atsiklaupiame ir nusilenkiame iki žemės.)
Tyliai: Dieve, apvalyk mane nusidėjėlį/nusidėjėlę. (Dvylika kartų nusilenkiame iki pusės .)
Mano gyvenimo Viešpatie ir Valdove, neatiduok manęs tingumo, tuščio smalsumo, valdžios troškimo ir tuščiažodžiavimo dvasiai . Duok man skaistumo, nuolankios išminties, kantrybės ir meilės dvasios. O, Viešpatie, Karaliau, duok man matyti savo nuodėmes ir neteisti savo brolio, nes palaimintas esi per amžių amžius. Amen. (Atsiklaupiame ir nusilenkiame iki žemės.)
Pasninko metu raginama atsisakyti pasilinksminimų – pvz., teatrų, puotų, linksmybių ir kt. Šiais laikais vis aktualesnis tampa atsisakymas nuo televizoriaus, interneto, naršymo telefone, rūkymo ir pan.
Įdomu, kad pasninko metu minimi įvykiai, šventės ir kt. sudėlioti pagal savo logiką, tarsi laipteliai, kuriais kylama žmogaus dvasiniame kelyje. Pvz., Advento pradžioje minima Švenčiausiosios Mergelės Marijos Paaukojimo šventė – nušviečianti tikinčiuosius Kristaus Užgimimo šviesa. O štai Švenčiausiosios Dievo Motinos Užmigimo pasninkas pradedamas Kristaus Kryžiaus pagerbimu, taip apeliuojant į kiekvieno mūsų sąžinę suvokimu, kad dėl mūsų kentėjo Visagalis Viešpats.
Pasninkas pagal galimybes
Kiekvienas žmogus, prieš pradėdamas pasninkauti, turėtų įvertinti savo galimybes, sveikatos būklę, gyvenimo situaciją ir pan. bei būtinai pasitarti su dvasios tėvu. Tradiciškai pasninko reikalavimai lengvinami vaikams ir seniems žmonėms, nėščiosioms bei maitinančioms, diabetikams arba sergantiems kitomis ligomis ir kt.
Kartais sudėtinga išpildyti visus reikalavimus mišriose šeimose arba šeimoje, kurioje yra netikinčių arba priešiškai prieš Bažnyčią nusistačiusių narių. Problemų gali iškilti ir darbe – per privalomus įmonės renginius, komandiruotes, gimtadienius ir pan. Šios situacijos taip pat sprendžiamos individualiai, dažniausiai palengvinant fiziologinę pasninko formą, bet sustiprinant dvasinę.
Bet kokiu atveju laikantis pasninko – prisiimant apribojimus, pridedant maldas, siaurinant maisto racioną – būtina pasitarti su savo dvasiniu tėvu.
