Pirmasis kankinys Stẽponas (gr. Πρωτομάρτυρας Στέφανος, hebr. סטפנוס הקדוש – Stephanos HaKuadoš, lot. Primus martyr Stephanus, rus. Стефа́н Первому́ченик) – I amžiaus pradžioje gyvenęs apaštalas ir arkidiakonas, pirmasis krikščionių šventasis, miręs kankinio mirtimi. Jo minėjimas, švenčiamas trečią Kalėdų dieną, primena ne tik džiaugsmingą Kristaus gimimą, bet ir pirmuosius krikščionis, kurie už savo tikėjimą atidavė gyvybę.
Apie Steponą, gimusį senosios ir naujosios erų sankirtoje, jo darbus ir kankinystę, pasakojama Apaštalų darbų knygoje (Apd 6-8). Jis – graikiškai kalbėjęs žydas, manoma, kilęs iš diasporos, auklėtas Aleksandrijoje, turėjęs graikišką vardą (sen. gr. Στέφανος - „vainikas“). Atsivertęs į krikščionybę buvo apaštalų išrinktas vienu iš septynių pirmųjų diakonų, paskirtų rūpintis našlėmis ir vargšais. Kaip rašoma Apaštalų darbų knygoje, Steponą kartu su kitais šešiais bendratikiais apaštalai išrinko diakonu „darbui“, kai tarp krikščionių „helenistų“ kilo „nepasitenkinimas vietiniais žydais“ dėl neteisingo „kasdieninio aprūpinimo“ (Apd 6, 1). Helenistai, arba graikiškai kalbantieji – žydai, ilgai gyvenę ne Palestinoje ir kalbantys graikiškai.
Kaip matyti iš Apaštalų darbų knygos (Apd 6, 8), Stepono darbas neapsiribojo vien apaštalų jam patikėta tarnyste. Jis, kaip ir patys apaštalai, skelbė Dievo žodį Jeruzalėje, darė „žmonėse didžių ženklų ir stebuklų“ (Apd 6, 8). Nepaprastas šventojo diakono uolumas ir pasisekimas sukėlė Evangelijos priešų priešiškumą ir pavydą, todėl jie nukreipė prieš jį visas savo jėgas ir pyktį.
Tuomet pakilo kai kurie iš kirėniečių, aleksandriečių, Kilikijos bei Azijos, libertinų sinagogos (libertinai, arba paleistieji laisvėn – tai žydai, kilę iš tremtinių, kuriuos Pompėjus 63-61 m. prieš Kristų buvo išgabenęs į Romą) ir „mėgino ginčytis su Steponu“. Tačiau jie „negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“ (Apd 6, 12). Tada diasporos žydų sinagogos (arba sinagogų) atstovai „papirko keletą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui“. Toliau darbų knygoje akcentuojama: „Taip jie sukurstė tautą, jos seniūnus ir Rašto aiškintojus“ (Apd 6, 12). Apkaltintas piktžodžiavimu Steponas buvo suimtas, atvestas į aukščiausiojo teismo tarybą, sinedrioną ir teisiamas. Ten melagingi liudytojai tvirtino:
„Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą. Antai mes esame girdėję jį sakant, kad Jėzus Nazarietis išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus“ (Apd 6, 13-14).
Apaštalų darbų knygoje pateikta Stepono kalba, pasakyta prieš Sinedrioną, Palestinos aukščiausiąjį organą (Apd 7, 2-53), leidžia numanyti, kas Stepono pamoksle buvo laikoma šventvagiškais žodžiais prieš „šventąją vietą ir Įstatymą“ – kaltintojai kalbėjo apie Mozės įsakų „pakeitimą“ ir pakartojo ankstesnį melagingą kaltinimą dėl Jėzaus Kristaus ketinimo sugriauti Šventyklą (Apd 6, 13. 14; plg. Jn 2, 21). Šie kaltinimai – ginčų dėl Mozės Įstatymo galiojimo krikščionims užuomazga. Vėliau šventasis Paulius kovos, kad to Įstatymo nuostatai krikščionims negaliotų.
Stepono kalba teisme – ilgiausia iš daugelio Apaštalų darbų knygoje esančių kalbų – yra savotiškas Izraelio istorijos atpasakojimas. Gindamasis nuo kaltinimų piktžodžiavimu prieš Įstatymą (Torą) ir Mozę, Steponas pradeda nuo Abraomo išėjimo iš Mesopotamijos ir per Juozapo bei Mozės istoriją pereina prie Saliamono šventyklos Jeruzalėje statybos (Apd 7, 2-53).
Kalbėdamas apie Mozės, kaip vadovo ir teisėjo, nepriėmimą, palygina ano meto žydų laikyseną su Jėzaus amžininkų, atmetusių jį kaip Mesiją, elgesiu, o taip pat primena apie Juozapą, kurį pavydūs broliai pagonys pardavė į Egiptą (Apd 7, 8-10; 7, 23-29):
„Jokūbui gimė dvylika patriarchų. Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo: jis išgelbėjo Juozapą iš visų vargų ir suteikė malonės bei išminties Egipto karaliaus – faraono akivaizdoje [...].
Mozei, kai jis sulaukė keturiasdešimties metų, kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus. Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato. Kitą dieną jis pasirodė tarp kelių susivaidijusių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: 'Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vieni kitus?' Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį, sakydamas: Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį? Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Madiano krašte, kame jam gimė du sūnūs.“
Savo žodyje, kalbėdamas apie šventyklą, Steponas cituoja pranašo Izaijo žodžius (Iz 66, 1-2; Apd 7, 49-50), kad įrodytų, jog „Aukščiausiasis gyvena ne rankomis padarytose šventovėse“ (Apd 7, 48). Epitetas „rankomis padarytos“ buvo vartojamas kalbant apie pagoniškus stabus, o Šventyklos atžvilgiu jis skambėjo kaip piktžodžiavimas. Daugumos tyrinėtojų nuomone, būtent šventyklos kulto kritika, kilusi iš krikščionių „helenistų“, sukėlė „didelį Jeruzalės Bažnyčios persekiojimą“ (Apd 8, 1), prasidėjusį Stepono suėmimu. Matyt, žydų dėmesys Jeruzalei ir Šventyklai Steponui ir jo bendraminčiams atrodė nesuderinamas su krikščioniškosios evangelizacijos visuotiniškumu. Toks požiūris dera su Jėzaus Kristaus žodžiais samarietei:
„Tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. [...] Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ (Jn 4, 21-24).
Baigdamas savo žodį Steponas, apkaltinęs savo teisėjus nužudžius Išgelbėtoją, atėjusį kaip skelbė Mozė (Apd 7, 37) ir pranašai, kuriuos „jūsų tėvai“ žudė (Apd 7, 52), kaip rašoma Apaštalų darbų knygoje, išvydo Dievo šlovę: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apd 7, 56). Šie žodžiai buvo suprasti kaip pati didžiausia šventvagystė, todėl klausytojai užsikimšo ausis ir šūksniais tildydami Steponą „visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis“ (Apd 7, 58). Tai įvyko apie 34 mūsų eros metus, gali būti, tų pačių metų pabaigoje, kai buvo nukryžiuotas Kristus.
„Jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo“ (Apd 7, 59-60).
Neaišku, ar Steponas buvo nuteistas mirties bausme, ar akmenimis jį nužudė įsiutusi minia, nelaukusi teismo pabaigos. Nūdienos tyrinėtojai teigia, kad susidorojimo scena skiriasi nuo žydų Mišnoje (žydų įstatymų rinkinyje) aprašytos egzekucijos užmėtant akmenimis (lapidacijos), todėl susidaro veikiau minios įvykdyto „linčo“ įspūdis. Taip pat neaišku, kodėl romėnų garnizonas Jeruzalėje nesustabdė kilusio žydų įniršio ir nesutrukdė Stepono nužudymui. Nepaisant to, minimi liudytojai, kurie padėjo savo drabužius prie „jaunuolio Sauliaus“, būsimojo apaštalo Pauliaus, taip pat dalyvavusio jų nusikaltime ir pritarusio Stepono nužudymui, kojų.
Toliau Apaštalų darbuose (Apd 8, 2-4) kalbama apie Stepono laidotuves, „didelį gedulą“ ir prasidėjusį baisų Bažnyčios persekiojimą:
„Tomis dienomis prasidėjo didelis Jeruzalės bažnyčios persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė po Judėjos ir Samarijos apylinkes. Dievobaimingi vyrai palaidojo Steponą ir labai jį apraudojo. O Saulius stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą“ (Apd 8, 2-4).
Lukijanas (gr. Λουκιανός, lot. Lucianus; V a.), presbiteris (dvasininkas) iš Palestinos, laiško Bažnyčiai apie kankinio Stepono palaikų atradimą („Epistola ad omnem ecclesiam, de revelatione corporis Stephani martyris“) autorius, išsamiai aprašęs stebuklingą šventojo Stepono palaikų atradimą V amžiuje, pasakoja, kad jie Gamalielio, Pauliaus mokytojo nurodymu ir jo lėšomis buvo palaidoti apie 20 mylių nuo Jeruzalės.
Stepono kultas IV amžiuje paplito ir Rytuose, ir Vakaruose. Pirmą kartą bažnytinė šventė paminėti šventąjį Steponą minima šventojo Grigalijaus Nisiečio († apie 394) parašytame šventojo Bazilijaus Didžiojo atminimui skirtame pamoksle“ († 379), IV amžiaus antros pusės apokrifiniuose „Apaštalų nurodymuose“ (gr. Ἀποστολικαὶ Διαταγαί; Διαταγαί τῶν ἁγίων Ἀποστόλων, lot. Constitutiones apostolicae), ano meto lotynų, armėnų, sirų krikščionių šaltiniuose. Nurodoma ir ta pati data – gruodžio 26 diena. Ta pati data minima ankstyvuosiuose armėnų ir lotynų šaltiniuose. Vėliau Bizantijoje gruodžio 26 d. tapo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Susirinkimo šventės diena, o VII a. šventojo Stepono pagerbimas buvo perkeltas į trečiąją Kalėdų švenčių dieną – gruodžio 27-ąją. Bizantiškąją tradiciją išsaugojo stačiatikybė, o Vakarų bažnyčios liko prie gruodžio 26 d. datos.
Trečią Kalėdų dieną švenčiamas šventasis Steponas, kuris leidžiasi minios sučiumpamas ir meldžiasi už savo budelius: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60), visiškai įgyvendina kvietimą, raginimą, o drauge kiekvieno krikščionio siekį būti kaip Kristus, atiduodant save visiems laikams kaip dovaną ir nieko mainais neprašant. Stepono pasiryžimas nešti Evangelijos šviesą net persekiojimo akivaizdoje yra pavyzdys, mokantis būti visada ir visur stipriems savo dvasia.
Bažnyčios Tėvai, kiti krikščionių autoriai neabejoja, kad garsusis šventojo Pauliaus atsivertimas buvo Stepono priešmirtinių dejonių ir maldų vaisius ir yra didelio jo dangaus troškimo įrodymas. Komentuodami Stepono laikyseną ir paskutinį atsidūsėjimą, jie dažnai pažymi, kad šiais žodžiais Šventoji Dvasia „išreiškia teisiųjų mirties saldumą“, kuris jiems yra atilsis po šio gyvenimo piligrimystės pavojų, skausmingo gyvenimo darbų ir vartai į amžinąjį gyvenimą. „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso ir bijosi!“.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje pirmasis kankinys Steponas minimas sausio 9 dieną (27 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal enciklopedinius žinynus
