Šventasis pranašas Jònas Krìkštytojas, Viẽšpaties Pìrmtakas ir̃ Krìkštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis – Jėzaus Kristaus Pirmtakas išpranašautas Senajame Testamente. Kilęs iš kunigų giminės (Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas buvo kunigas iš Abijo giminės). Elzbietos, Dievo Motinos Marijos giminaitės, sūnus.
Gimė jis apie 8-us metus prieš Kristų Judėjoje. Jono tėvas – žydų kunigas Zacharijas, motina Elžbieta, Dievo Motinos giminaitė.
Apie Jono Krikštytojo gimimą tėvams apreiškė arkangelas Gabrielius (Lk 1, 5-80). Kai Elžbieta buvo šeštą mėnesį nėščia, ją aplankė Mergelė Marija. „Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elžbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41).
Zacharijas buvo nubaustas – prarado žadą, nes netikėjo arkangelo Gabrieliaus jam paskelbta žinia, kad senatvėje susilauks sūnaus. Legendos pasakoja, kad Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas buvo nužudytas Nekaltųjų vaikelių žudynių metu. Elžbieta su kūdikiu tuomet slėpėsi olose netoli Betliejaus, kur juos rado iš Egipto grįžtanti šventoji šeima.
Vėliau Judėjoje ir Samarijoje Jonas skelbė artėjančią Dievo rūstybės dieną, kvietė atgailai, Jordano upėje atgailaujančiuosius (ir Jėzų Kristų) krikštijo vandeniu (Mt 3, 1-15). Mokė melstis ir pasninkauti. Jis pakrikštijo ir Jėzų, pavadinęs Jį Mesiju, t. y. atliko tai, kas Senajame Testamente skirta pranašui Elijui. Jėzaus krikšto metu Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido iš dangaus.
Jonas turėjo daug mokinių, kuriems jis pasakė, kad pasirodė lauktasis pasaulio Gelbėtojas. Jono mokiniai, tarp kurių buvo būsimieji apaštalai Petras ir Andriejus, nusekė paskui jauną vyrą iš Nazareto, kurį Jonas pakrikštijo.
Erodas Antipas, Erodo I Didžiojo sūnus, uždarė Krikštytoją į kalėjimą, nes Jonas pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su Erodiada, brolio žmona. Šventasis buvo nukirsdintas kalėjime Erodiados dukters Salomės pageidavimu.
Gali būti, kad Jono Krikštytojo kūną, po egzekucijos Erodo tvirtovėje prie Negyvosios jūros, paėmė jo mokiniai ir palaidojo Samarijoje. Pasakojama, kad Romos imperatorius Julijanas Atskalūnas (Apostatas) IV amžiuje iškasė Jono Krikštytojo palaikus ir viešai sudegino, norėdamas sunaikinti šventojo kultą.
Evangelijose Jonas Krikštytojas prilyginamas pranašui Elijui, kuris, pagal tų laikų mesianistinius laukimus, turėjo ateiti, kad parengtų kelią mesijui (krikščionybėje Jonas Krikštytojas laikomas Jėzaus Kristaus pirmtaku). Evangelijose apaštalų elgesys lyginamas su Jono Krikštytojo mokinių elgesiu dėl maldos, pasninko ir gyvenimo būdo (Jėzus Kristus, ne taip kaip Jonas Krikštytojas, valgė ir gėrė su muitininkais, nusidėjėliais; Mk 2, 18; Mt 9, 14; Lk 5, 33; Lk 11, 1; Mt 11, 18-19).
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Trečiasis Pìrmtako ir̃ Viẽšpaties Krìkštytojo Jòno Galvos atradimas Komãnuose (Pònto ar Kapadòkijos) (Rytų̃ Ròmos Impèrija) (~850) minimas birželio 7 dieną (gegužės 25 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
JONAS KRIKŠTYTOJAS – KŪRINIJOS ŠLOVĖ
Didžiausias tarp šventųjų, arčiausias Dievo Sostui yra šventasis Jonas – Pirmtakas ir Viešpaties Krikštytojas, „Sužadėtinio draugas“, „didžiausias tarp gimusių iš moters“ (Katalikų Bažnyčia naujausiais laikais tą pirmąją vietą, seniau priklausiusią Krikštytojui, priskyrė Juozapui Sužieduotiniui). Ikonografiškai šis Stačiatikybės tikėjimas išreikštas [ikonografinėje kompozicijoje] Deisusas (δέησις – prašymas, meldimas), vaizduojančiame Kristų, sėdintį soste, kurio dešinėje stovi Dievo Motina, o kairėje – Pirmtakas. Taip parodomas išskirtinis Pirmtako ir Dievo Motinos artimumas Kristui ir galia drąsiai kreipiantis į Jį su malda. Šis artumas kyla, pirmiausia, iš ypatingo Krikštytojo vaidmens Dievo apreiškime ir Šventosios Dvasios nusileidime ant Krikštijamojo. Tai buvo panašu į antrąjį, dvasinį Jo gimimą iš Šventosios Dvasios. Taip pat turi reikšmės paties Jono kaip Pirmtako, tarnystė, kurio visas gyvenimas buvo skirtas paruošti kelią Kitam, rodant neprilygstamą dvasinio savęs išsižadėjimo žygdarbį: „Jam skirta augti, o man mažėti“ (Jn 3, 30).
Jis buvo pašauktas parodyti pasauliui Mesiją: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“, o paskui, pasitraukus į tamsų šešėlį, nukirsdintam priimti kankinio mirtį. Bet prieš tai, jį liudija ir pagarsina jo Draugas (Mt 11; Lk 7, 18) apie jį pasakęs: „Išmintį išteisino jo vaikai“ (Mt 11, 19). Šie žodžiai reiškia, kad Jone pasiekiama žmogiškojo šventumo viršūnė ir per jį įvykdomas kūrinijos tikslas.
Išmintis, kuri buvo Dievuje kuriant pasaulį ir kuri džiaugiasi žmonių vaikais (Pat 3, 31), pateisinta Jone, bet dar labiau ji pateisinta Mergelėje Marijoje, kuri yra tarsi asmeninė Dievo Išminties buveinė, ir abu jie, Dievo Motina ir Pirmtakas, drauge stovės prieš įkūnytą Logą kaip kūrinijos viršūnė ir šlovė, būdami artimesni angelų pasauliui. (Tą pačią mintį atskleidžia ir ikonų išdėstymas vadinamajame ikonostase, pertvaroje, stačiatikių bažnyčiose atskiriančioje altorių, kur centrinę vietą užima ikonos, vaizduojančios Kristų, visai greta jo – Dievo Motinos ir Pirmtako, ir tik po jų sudėliotos angelų, o paskui ir šventųjų ikonos). Dievo Motina, be jokios abejonės, Bažnyčios šlovinama kaip „garbingiausia tarp cherubinų ir neprilygstamai šlovingesnė už serafimus“. Tačiau ir Pirmtakas iškeliamas aukščiau angelų pasaulio.
Šią mintį Bažnyčia ikonografiškai išreiškia daugelyje ikonų Pirmtaką vaizduojant su angelo sparnais, kaip angelą – žmogų (pagal įvardijimą Malachijo pranašystėje (3, 1): „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo Angelą“, kaip jį pavadino Viešpats: Mt. 11, 10; Lk 7, 27). Jo viršžmogiška, angeliška tarnystė jame susijungia su tobulu žmogišku šventumu, ir dėl šio susijungimo jis gauna pirmenybę ir angelų pasaulyje, kur jam savaime dėl to kartais tenka vieta, kurią iki nuopuolio turėjo Liuciferis. Taip pat ir tarp šventųjų, „Dievo draugų“, Sužadėtinio draugas turi pirmenybę, nusileisdamas tik Dievo Motinai, su kuria drauge atstovauja žmonių giminei besimeldžiančiai Dievo akivaizdoje.
Šventieji, jų bendruomenė, vedini Dievo Motinos ir Pirmtako, įkūnija Dievo šlovę žmogiškoje kūrinijoje, jie pateisina Išmintį. Ši mintis išreikšta [psalmės] eilutėje, šventiesiems skirtų pamaldų prokimene: „įstabus yra Dievas savo šventuosiuose, Izraelio Dievas“; „Dievas galingai pakyla dievų taryboj, dievams teismą jis daro“ (Ps 81, 1). Amžinąją Dievo Šlovę kūrinijoje atitinka sukurtoji šlovė, „dievų taryba“, kūrinijos vainikas.
Kunigas Sergijus Bulgakovas (1871-1944)
Versta iš: Булгаков С. Н. Православие: Очерки учения православной церкви. - Москва: Терра, 1991"
Pagal: Булгаков С. Н: Почитание Богоматери и святых в Православии: Булгаков С. Н. Православие: Очерки учения православной церкви. – Москва: Терра, 1991; enfiklopedinius žinynus
