Pranašas Daniẽlius (Daniẽlis; hebr. דָּנִיֵּאל [Daniy'el], gr. Δανιὴλ, lot. Daniel, rus. Дании́л) - vienas keturių didžiųjų pranašų. Trys jaunuoliai Anãnijas, Azãrija ir Mišaẽlis(Ananìjas (Hananijas), Azarìjas, Misaẽlis (Michaẽlis); gr. Ἀνανίου, Ἀζαρίου, Μισαήλlot, lot. Ananias, Misahel, Azarias, rus. Ана́ния, Аза́рия и Мисаи́л) – Danieliaus bendražygiai. Gyveno VI a. prieš Kristų, kai izraelitai buvo Babilonijos tremtyje. Pasak bažnyčios tradicijos, Danielius buvo pranašo Jeremijo, išpranašavusio Jeruzalės sugriovimą, ir pranašo Ezechielio, pranašavusio Babilonijos nelaisvėje, amžininkas.
Danieliaus vardas Senajame Testamente minimas ne kartą, pavyzdžiui, Ezechielio knygos kreipimesi į Tyro karalių: „Tu esi išmintingesnis už Danielių“ (Ez 28, 3). Tradiciškai krikščionys šioje knygoje paminėtą Danielių tapatina su pranašu Danieliumi, Danieliaus knygos autoriumi.
Kaip teigia Šventasis Raštas, Danielius, dar būdamas paauglys, buvo paimtas į nelaisvę Babilono karaliaus Nabuchodonosaro (akad. Nabû-kudurrī-usur; 604 m. pr. Kr. - 562 m. pr. Kr.) kai šis užėmė Judėjos sostinę Jeruzalę, ir, nugabentas į Babiloną, kur tik dėl drąsos bei pasitikėjimo Dievu nugalėjo visus pavojus. Ten buvo – drauge su dar su trimis jaunuoliais – išrinktas ir paskirtas aukštu dvaro pareigūnu (Dan 2), tačiau liko ištikimas žydų įstatymui. Biblijoje rašoma, kad karalius (Darijus Medas) Danielių paskyrė vienu iš karalystės ministrų ir ketino jam pavesti valdyti visą Persiją. Dėl to, kad Danielius neatsisakė savo tikėjimo, karaliaus pavaldiniai nusprendė jį nužudyti, surengė sąmokslą ir apkaltinę valdovo įsakymų nepaisymu, įmetė jį į liūtų duobę (Dan 6). Bet Dievas, kaip pasakojama, apsaugojo Danielių, ir kitą rytą jį rado visiškai sveiką.
Danielius buvo atvestas ir įmestas į liūtų duobę. Karalius tarė Danieliui: „Dievas, kuriam tu taip ištikimai tarnauji, teišgelbsti tave!“ Atitempus akmenį, jis buvo užristas ant duobės angos, ir karalius užantspaudavo jį savo žiedu ir savo didžiūnų žiedais, kad nė kiek nebūtų pakeistas Danieliaus likimas. Tada karalius sugrįžo į savo rūmus ir naktį praleido pasninkaudamas, atsisakęs pramogų ir negalėdamas užmigti.
Pradėjus aušti, karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės. Prisiartinęs prie duobės, jis verksmingu balsu sušuko Danieliui: „O Danieliau, gyvojo Dievo tarne, ar įstengė išgelbėti tave nuo liūtų Dievas, kuriam tu ištikimai tarnauji?“ Danielius atsiliepė: „O karaliau, gyvuok amžinai! Mano Dievas atsiuntė savo angelą, ir šis užčiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes aš buvau jo akivaizdoje rastas nekaltas. Netgi tau, o karaliau, aš nenusikaltau.“ Karalius tuo nepaprastai džiaugėsi ir įsakė, kad Danielius būtų iškeltas iš duobės. Danielius buvo iškeltas iš duobės, gyvas ir sveikas, nes jis pasitikėjo savo Dievu.
(Dan 6, 17-24)
Už bausmę buvo nužudyti visi Danielių apskundę valdininkai bei jų šeimos.
Karalius įsakė, kad būtų atvesti tie vyrai, kurie apšmeižė Danielių, ir įmesti į liūtų duobę jie, jų vaikai ir žmonos. Jiems net nepasiekus duobės dugno, liūtai griebė juos ir sutriuškino visus jų kaulus.
(Dan 6, 25)
Savo tikėjimo Babilone neišsižadėjo ir kiti žydai, todėl dažnai buvo persekiojami. Trys Danieliaus bičiuliai Ananijas, Azarija ir Mišaelis (nelaisvėje gavę Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego vardus), todėl kad atsisakė pagarbinti stabą, buvo įmesti į krosnį. Iš jos, anot Šventojo Rašto, stebuklingai išgelbėjo Dievas.
Nebukadnezaras taip įtūžo iš pykčio ant Šadracho, Mešacho bei Abed-Nego, kad net jo veido išraiška persimainė, ir liepė prikūrenti krosnį septynis kartus karščiau, negu paprastai buvo kūrenama. O keliems savo kariuomenės galiūnams liepė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą ir įmesti juos į ugnimi plieskiančią krosnį. Taigi šie vyrai buvo surišti, kaip buvo apsirengę, – su skraistėmis, kelnėmis, kepurėmis bei kitais drabužiais, ir įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį. Kadangi karaliaus įsakymas buvo skubus ir krosnis buvo taip labai prikūrenta, liepsnos liežuviai užmušė vyrus, nešusius Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą. Bet šie trys vyrai – Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas nukrito surišti į ugnimi plieskiančią krosnį.
(Dan 3, 19-23)
Bet juos išgelbėjo angelas, nusileidęs į krosnį.
Viešpaties angelas nužengė į krosnį prie Azarijo ir jo draugų, išstūmė plieskiančią ugnį iš krosnies ir padarė krosnies vidų, tarsi jame būtų pūtęs vėsa dvelkiantis vėjelis. Ugnis jų visai nelietė, – neužgavo ir net jų nevargino. Tuomet visi trys krosnyje vienu balsu giedojo, garbindami ir šlovindami Dievą.
(Dan 3, 49-51)
Išsigandęs reginio, karalius Nebukadnezaras „išaukštino“ jaunuolius, paskirdamas juos valdyti visus imperijoje gyvenusius žydus (Dan 3, 95-97 LXX)
Danieliaus knygoje pateikta Trijų jaunuolių giesmė, kurią jie giedojo „garbindami ir šlovindami Dievą“, tapo neatskiriama stačiatikių giesmyno dalimi. Pirmi liudijimai apie šios giesmės giedojimą per pamaldas pasirodė IV amžiaus antroje pusėje. Pasak Rufino (345-410), Babilono jaunuolių giesmę giedojo visa Bažnyčia visur ir „daugiausia per šventes“. Atrodo, kad giedoti šią giesmę per Velykų pamaldas, yra viena seniausių Bažnyčios tradicijų. Jeruzalėje ir Konstantinopolyje vyskupas ir naujai pakrikštytieji Didžiojo Šeštadienio vakarą į bažnyčią įžengdavo giedodami šią giesmę. Kadangi jaunuolių išgelbėjimas iš krosnies buvo laikomas Kristaus prisikėlimo pirmavaizdžiu, Trijų jaunuolių giesmė buvo įtraukta į rytines pamaldas, kurių viena iš temų yra Prisikėlimas. Beveik visose liturginėse tradicijose jaunuolių giesmė yra šventinių rytinių pamaldų dalis, paprastai pakeičianti atgailos 50-ąją psalmę. Azarijo malda (Dan 3, 24-45) ir Trijų jaunuolių (Dan 3, 52-90) giesmės pirmoji dalis (52-56 eil.) buvo skaitoma per šeštadienio Rytines pamaldas.
Pašlovintas esi tu, Viešpatie, mūsų tėvų Dieve,
didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.
Šlovinamas yra tavo garbingas, šventas vardas,
didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.
Šlovinamas esi savo šventoje garbės Šventykloje,
didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.
Šlovinamas esi, kuris žvilgsniu matuoji gelmes
nuo savo sosto virš kerubų,
didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.
Šlovinamas esi savo karalystės soste,
didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.
Šlovinamas esi dangaus skliaute,
aukštinamas ir garbinamas per amžius.
Šlovinkite Viešpatį jūs, visi Viešpaties kūriniai,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
<...>
Šlovinkite Viešpatį, žmonės,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
Šlovink Viešpatį, Izraeli,
garbink ir didžiai šlovink jį per amžius.
Šlovinkite Viešpatį, Viešpaties kunigai,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
Šlovinkite Viešpatį, Viešpaties tarnai,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
Šlovinkite Viešpatį, teisiųjų dvasios ir sielos,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
Šlovinkite Viešpatį, ištikimieji ir nuolankios širdies,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
Šlovinkite Viešpatį, Hananijau, Azarjau ir Mišaeli,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
Jis ištraukė mus iš Požemio,
išgelbėjo mus iš mirties rankos.
Jis išlaisvino mus iš ugnimi plieskiančios krosnies,
išgelbėjo iš ugnies liepsnų.
Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras,
nes jo gailestingumas tveria per amžius.
Šlovinkite dievų Dievą visi,
kas jo pagarbiai bijote,
garbinkite jį ir dėkokite,
nes jo gailestingumas tveria per amžius.
(Dan 5, 23-28)
Šventajame Rašte pabrėžiama, kad Danielius turėjo neeilinę Dievo dovaną suprasti ir aiškinti sapnus, dėl kurios išgarsėjo Nabuchodonosaro dvare. Tarp žinomiausių Danieliaus gyvenimo istorijos epizodų – žodžių „mene, mene, tekel, parsin“ (Dan 5, 25-28), užrašytų paslaptinga ranka ant sienos per Baltazaro (Belšacaro; 580 m. pr. Kr. – 539 m. pr. Kr.) puotą, aiškinimas.
Tu išaukštinai save prieš dangaus Viešpatį! Tau buvo atnešti jo šventyklos indai, o tu ir tavo didžiūnai, tavo žmonos ir sugulovės iš jų gėrėte. Tu šlovinai dievus, padarytus iš sidabro ir aukso, žalvario, geležies, medžio ir akmens, kurie nei mato, nei girdi, nei žino, o Dievo, kurio rankoje tavo alsavimas ir kuriam paklūsta visi tavo keliai, tu nepagarbinai.
Taigi iš jo Artumo buvo atsiųsta ta ranka, kad parašytų šį užrašą . O užrašas toks: ‘MENE MENE, TEKEL ir PARSIN’. Štai ką jis reiškia: ‘MENE’ Dievas atliko tavo karalystės apyskaitą ir atvedė ją prie galo; ‘TEKEL’ tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas lengvas; ‘PERES’ tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams.
(Dan 5, 23-28)
Tuomet, toliau rašoma knygoje, Baltazarui įsakius, Danielius buvo apvilktas purpuru, jam ant kaklo uždėta aukso grandinė „ir paskelbta, kad jis turėtų būti trečias karalystės valdžioje“ (Dan 5, 29).
Vėliau Pranašas paskelbė apie „septyniasdešimt septynetų“ (Dan 9, 24) laikotarpį, likusį iki Mesijo atėjimo į pasaulį.
Kai tu pradėjai maldauti, atsirado žodis, ir aš atėjau tau jo paskelbti, nes tu esi labai brangus žmogus. Taigi įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą!
Septyniasdešimt septynetų skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia. Todėl žinok ir suprask!
(Dan 9, 23-25)
Valdant Kyrui Didžiajam (valdė 559 – 530 pr. Kr.), užkariavusiam Babiloniją, Mediją, Lidiją, Danielius atkreipė jo dėmesį į Izaijo pranašystę, kuri paskatino pastarąjį išlaisvinti žydus ir atstatyti Jeruzalės šventyklą. Štai ką kalbėjo Izaijas:
Aš – tas, kuris taria Kyrui: 'Tu – mano kerdžius!'
Visa, ką aš noriu, jis įvykdys.
Jis tars Jeruzalei: 'Būk atstatyta!' –
o apie Šventyklą sakys: 'Tebūna dedami pamatai!'.
Taip kalba Viešpats Kyrui, savo pateptajam,
kurį jis paėmė už dešinės rankos,
kad pajungtų jam tautas ir karalius nuginkluotų,
kad atvertų jam duris ir vartai liktų atsklęsti:
„Aš pats žygiuosiu pirma tavęs
ir kalvas sulyginsiu.
Vario duris sutrupinsiu, nukaposiu skląsčius geležies.
Tau atiduosiu paslėptus turtus, slaptas sankaupas,
kad žinotumei, jog aš Viešpats, Izraelio Dievas.
(Iz 44, 28; 45, 1-3)
Danieliaus knyga galėjo būti užrašyta Babilonijoje, vėliau papildyta. Sudaryta ji iš pasakojimų apie patį Danielių ir jo draugus (1–6), Danieliaus regėjimų aprašymų (7–12). Pirmojoje knygos dalyje aprašytas Nabuchodonosaro sapnas ir jo išaiškinimas, trijų Danieliaus draugų stebuklingas išgelbėjimas iš degančios krosnies, Nabuchodonosaro pamišimas, Belšacaro (Baltazaro) puota, Danieliaus išgelbėjimas iš liūtų duobės. Antrojoje knygos dalyje surašyti ateities regėjimai (Graikijos, Babilonijos, Persijos imperijų žlugimas; būsimųjų kovų regėjimai) ir Danieliaus malda.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje pranašas Danielius minimas gruodžio 30 d. (17 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Parengta pagal Bažnyčios mokslinio centro „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ "Православная энциклопедия"; el. adr.: pravenc.ru) medžiagą
