Santuokos tikslas – įkūnyti meilės ryšį tarp sutuoktinių, gilinti jų tarpusavio meilę.
Yra manoma, kad pagrindinis krikščioniškos šeimos sukūrimo ir jos egzistavimo tikslas yra vaikų gimdymas ir auklėjimas (prisiminkime Dieviškąjį įstatymą „Būkite vaisingi ir dauginkitės” (Pr 1, 28)). Tačiau šis tikslas nėra vienintelis ir visa apimantis. Kitaip tektų laikyti beprasme tokią santuoką, kurioje dėl kokių nors priežasčių vyras ir moteris negali turėti vaikų. Bažnyčia laimina santuoką ir neragina tokių šeimų išsiskirti.
Sutuoktinių meilė (kalbama apie tikrąją meilę) nenutrūksta jei vienas iš jų arba abu miršta (1 Kor 13, 8).
Šeimoje meilė nuolat sulaukia išbandymų, žmonės mokosi aukotis vienas vardan kito, ugdo nuolankumą ir kantrybę. Krikščioniškas požiūris į išbandymus bei jų įveikimą gali padėti sutuoktiniams judėti išganymo keliu.
Turėdamas gyvenimo šeimoje patirtį, žmogus geriau mokosi nugalėti savo nuodėmingąjį egoizmą ir padeda sveiko pilietiškumo pagrindus: krikščioniškąją šeimą galima pavadinti dievobaimingumo mokykla, joje formuojasi ir stiprėja teisingas požiūris į artimuosius, vadinasi, ir į savo tautą, į visuomenę.
Santykiai tarp vyro ir žmonos kuriami sekant Kristaus ir Jo Bažnyčios pavyzdžiu (Ef 5, 23), o pati šeima yra laikoma mažąja bažnyčia. Joje dera bendra malda, bendras Dievo žodžio skaitymas, bendras įsitraukimas į gerus darbus ir pan.
Vaikai – tikinčių sutuoktinių meilės ir jų bendrumo vaisius. Vaikų auklėjimas yra tėvų pareiga, jie turėtų auklėti savo vaikus pagal krikščionišką mokymą.
Iki Kristaus gimusieji vaikai prisidėdavo prie žemės pripildymo (plg. Pr. 1, 28), o krikščionybės laikais, anot šv. Nikolajaus iš Serbijos, jie pripildo Kristaus Bažnyčią žemėje ir danguje, o galiausiai pripildys pažadėtąją Dangaus Karalystę.
Krikščioniškoje šeimoje vyras yra galva (Ef 5, 23), bet, aišku, tai nereiškia, kad jis gali būti tironas ar despotas. Jo viršenybė – ypatinga atsakomybė už šeimą. Taip pat vyro dominavimas šeimoje visiškai nereiškia, kad Bažnyčioje moteris savaime yra diskriminuojama. Atvirkščiai, Bažnyčioje garbinama daugybė moterų – šventųjų, kurių Pirmoji yra Dievo Motina.
Krikščionims priimtina santuoka su kitatikiu, jei ji buvo sudaryta iki sutuoktinių atsivertimo į krikščionių tikėjimą, iki Krikšto. Jei vienas iš sutuoktinių vėliau tampa krikščioniu, o kitas lieka netikinčiu (arba kitatikiu), tokia santuoka pripažįstama teisėta. Remiantis apaštalo Pauliaus patarimu, tokių santuokų nereikėtų nutraukti tikinčios pusės iniciatyva, tikintis netikinčio sutuoktinio atsivertimo (1 Kor 7, 12-16).
Krikščioniškoje šeimoje išskiriami trys sutuoktinių santykių lygiai: kūno, sielų ir dvasios. Santuoka tampa šventa, kai apima visas tris žmogaus esybės dalis: kūną, sielą ir dvasią, kai vyro ir žmonos meilė padeda jiems dvasiškai tobulėti ir kai jų meilė neapsiriboja tik jais pačiais, o sklinda aplink: globoja vaikus ir šildo aplinkinius. Šeimyninis gyvenimas – mažosios bažnyčios gyvenimas – tai ir yra išganymo kelias.
„Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). „Jūs, vyrai, – rašė ap. Paulius, – mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią...“ ir toliau: „Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį“ (Ef 5, 25-28). Žmonos pareiga – mylėti vyrą ir stengtis jo neįžeisti, savo elgesiu neužgauti jo savigarbos (plg. „žmona tegerbia vyrą“ (Ef 5, 33))
...Bažnyčiai santuoka yra ne psichologiškai panašių žmonių sąjunga, o sunkus darbas, meilės mokykla. Nusprendus susituokti, šios mokyklos negalima mesti, ją reikia pabaigti.
Kunigas Arkadijus Šatovas
Pagrindinė dvasinė praktika šeimoje – tai meilė. Kas yra meilė? Tai gebėjimas atlaisvinti vietos savyje kitam.
Metropolitas Aleksijus (Kupetovas)
„Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“
(1Tim 5, 8)
