Gegužės 31 (18 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių) dieną Stačiatikių Bažnyčia mini šventuosius septynių visuotinių Bažnyčios susirinkimų Tėvus – didžiuosius Mokytojus ir tikėjimo Gynėjus, kurie savo išmintimi, darbais ir vienybe įtvirtino ortodoksiškąjį mokymą bei atmetė pavojingas erezijas, keliančias grėsmę Evangelijos tiesai.
Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu svarbūs nutarimai būdavo priimami bendruomenės susirinkime (susirinkimu buvo vadinamas bet koks krikščionių susitikimas). Vėliau susirinkimais imta vadinti vyskupų susitikimus.
Visuotiniai Bažnýčios Susirinkìmai – Bažnyčios vyskupų ir kitų vadovų susitikimai, kuriuose svarstomi ir sprendžiami ginčytini Bažnyčios doktrinos, administravimo ir kiti klausimai, nurodomos moralinės laikysenos gairės. Skirstomi į visuotinius (ekumeninius) ir vietinius (sinodus). Bažnyčios susirinkimų nutarimų turi laikytis visi krikščionys.
Pirmasis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas buvo sušauktas 325 metais, netrukus po krikščionybės įteisinimo Romos imperijoje. Prasidėjus krikščionių nesutarimams dėl Jėzaus Kristaus prigimties, imperatorius Konstantinas Nikėjoje sukvietė visus valstybės vyskupus šiam klausimui išaiškinti. Nuo to laiko Bažnyčios susirinkimai svarstydavo klausimus, iškildavusius dėl skirtingo krikščionių požiūrio į tikėjimo dalykus, brėždavo linijas tarp klaidos ir tikrojo tikėjimo supratimo ir pateikdavo gaires, kuriomis tikintieji galėjo vadovautis.
Pirmojo krikščionybės tūkstantmečio susirinkimai apibrėžė svarbius tikėjimo dalykus. Jie pasisakė dėl to, kad Mergelę Mariją dera vadinti Dievo Motina, dėl trijų Švenčiausiosios Trejybės Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – lygybės, dėl pagarbos Jėzaus, Dievo Motinos ir šventųjų atvaizdams. 787 metais Nikėjoje sušauktas Susirinkimas nustatė Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo kriterijus. Susirinkime turi dalyvauti visų senųjų krikščionybės patriarchatų – Jeruzalės, Aleksandrijos, Antiochijos, Romos ir Konstantinopolio atstovai, o susirinkimo nutarimai turi būti priimti šitų miestų patriarchų. Sprendimai neturi prieštarauti ankstesnių susirinkimų nutarimams teologijos, moralės ir disciplinos klausimais ir juos turi priimti tikintieji. Krikščioniškam pasauliui skilus į Rytų, Stačiatikių ir Vakarų, Katalikų Bažnyčias bendrai pripažįstami susirinkimai nebevyko.
Visuotiniais laikytini septyni Bažnyčios susirinkimai (juos pripažįsta ir Stačiatikių Bažnyčia, ir katalikai; protestantai visuotiniais pripažįsta tik pirmuosius keturis susirinkimus):
1. 325 metų Nikė́jos (I) Susirinkìmas (priėmė pirmąją Tikėjimo Išpažinimo dalį, patvirtino, kad Jėzus Kristus vienesmis Tėvo Sūnus, pasmerkė Ãrijaus ereziją ir atskyrė arijõnus).
2. 381 metų Konstantinòpolio (I) Susirinkìmas (patvirtino Šventosios Dvasios dieviškumą, papildė ir užbaigė Tikėjimo Išpažinimą, ir atskyrė pneumatomachùs).
3. 431 metų Efèso Susirinkìmas (patvirtino, kad Švenčiausioji Mergelė Marija tituluotina Dievo Motina (Teotόkos), atskyrė nestorijonùs ).
4. 451 metų Chalkedòno Susirinkìmas (apibrėžė dogmą apie dvi Kristaus prigimtis visiškai dievišką ir visiškai žmogišką – viename asmenyje, pasmerkė monofizitìzmą ir atskyrė monofizitùs).
5. 553 metų Konstantinòpolio (II) Susirinkìmas (atmetė Origeno mokymą apie sielos preegzistenciją, patvirtino ankstesnių Susirinkimų mokymą).
6. 680−681 metų Konstantinòpolio (III) Susirinkìmas (pasmerkė monoteletìzmą ir monotelètų mokymą kaip ereziją, paskelbė, kad Kristuje yra dvi valios ir dvi prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji; jos neatskiriamos ir nesumaišytos).
7. 787 metų Nikė́jos (II) Susirinkìmas (pasmerkė ikonoklãzmo ereziją ir atskyrė ikonoklastùs, leido gerbti šventuosius paveikslus, atskyrė sąvokas garbinti ir gerbti: tik vienas Dievas gali būti garbinamas, o kūriniai – gerbiami).
Konstantinopolyje 879–880 metais vykusį susirinkimą Stačiatikių Bažnyčia laiko Didžiuoju (aštuntuoju) Bažnyčios susirinkimu (Didieji susirinkimai – vienos ar kelių autokefalinių Bažnyčių susirinkimai, kurių sprendimai įtakoja visą Bažnyčią). Jame visuotiniu tikėjimo simboliu pripažintas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis, o taip pat reabilituotas 869–870 metais Konstantinopolyje pasmerktas Mikalojaus I Didžiojo požiūriui į Filioque nepritaręs ir su Roma santykius nutraukęs (bei 867 m. popiežių Mikalõjų I už tai ekskomunikavęs) Konstantinopolio patriarchas Fòtijas Konstantinapoiẽtis († ~891).
Stč.lt. inf.
