Trečiajame amžiuje gyveno septyni Efezo jaunuoliai: Maksimilijonas, Jamvlichas, Martinijonas, Jonas, Dionizas, Konstantinas ir Antoninas. Šventasis Maksimilijonas buvo Efezo valdytojo sūnus, kiti šeši jaunuoliai buvo kitų kilmingų Efezo piliečių sūnūs. Jaunuoliai buvo draugai nuo pat vaikystės, jie visi tarnavo karinėje tarnyboje. Į Efezą atvykęs imperatorius Decijus (249-251 m.) įsakė prisistatyti visiems piliečiams, kad aukoti aukas pagoniškoms dievybėms; nepaklusniųjų laukė kankinimai ir mirties bausmė. Septyni Efezo jaunuoliai taip pat buvo pašaukti prisistatyti. Jaununoliai atvyko, tačiau imperatoriaus akivaizdoje šventieji išpažino savo tikėjimą į Kristų. Iš jų tuojau pat buvo atimti skiriamieji kariniai ženklai – kariniai diržai. Tačiau Decijus paleido juos į laisvę, tikėdamasis, kad jie persigalvos, kol jis bus kelionėje. Jaunuoliai paliko miestą ir pasislėpė Ochlono kalno oloje, kur praleido laiką melsdamiesi bei ruošdamiesi kankinystei. Jauniausias iš jų, šventasis Jamvlichas, apsirengė elgetos skudurais ir nuėjo į miestą nusipirkti duonos. Vienos tokios išvykos į miestą metu, jis išgirdo kalbas, kad sugrįžo imperatorius, ir kad jie yra ieškomi, kad būtų pristatyti teismui. Šventasis Maksimilijonas paragino draugus išeiti iš olos ir savanoriškai pasirodyti teisme. Sužinojęs, kur slepiasi jaunuoliai, imperatorius įsakė akmenimis užmūryti urvo įėjimą, kad jaunuoliai jame mirtų iš bado ir troškulio. Du iš aukštų pareigūnų, dalyvavusių užmūrijant urvo įėjimą, buvo slapti krikščionys. Norėdami išsaugoti šventųjų atminimą, jie tarp akmenų padėjo užantspauduotą skrynią su dviem alavinėmis lentelėmis. Ant jų buvo užrašyti septynių jaunuolių vardai ir jų kančios bei mirties aplinkybės.
Tačiau Viešpats jaunuolius panardino į mistinį sapną, kuris tęsėsi beveik du šimtmečius. Tuo metu krikščionių persekiojimai buvo liovęsi, nors valdant šventajam palaimintajam karaliui Teodosijui Jaunesniajam (408-450 m.) būta eretikų, atmetusių mirusiųjų prisikėlimą per antrąjį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimą. Kai kurie iš jų sakė: „Kaip gali egzistuoti mirusiųjų prisikėlimas, kai neliks nei sielos, nei kūno, nes jie bus išnykę?“ Kiti tvirtino: „Tik sielos sulauks atpildo, nes neįmanoma, kad kūnai prisikeltų ir atgytų po tūkstančio metų, kai iš jų neliks net dulkių“. Tuomet Viešpats per septynis jaunuolius atskleidė laukiamo mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo gyvenimo paslaptį.
Žemės sklypo, kuriame buvo Ohelono kalnas, savininkas pradėjo statyti akmeninį statinį, ir darbininkams teko išardyti įėjimą į olą. Viešpats atgaivino jaunuolius, ir jie pabudo tarsi iš paprasto miego, nesuprasdami, kad praėjo beveik 200 metų. Jų kūnai ir drabužiai buvo visiškai nesuirę. Kaip niekur nieko šventieji toliau ruošėsi kankinimams – liepė šventajam Jamvlichui dar kartą nupirkti jiems duonos mieste, kad papildytų savo jėgas. Jam artėjant prie miesto, jaunuolis apstulbo pamatęs šventąjį kryžių ant vartų. Išgirdęs laisvai tariamą Jėzaus Kristaus vardą, jis suabejojo, kad atvyko į savo miestą. Mokėdamas už duoną, šventasis jaunuolis padavė pirkliui monetą su imperatoriaus Decijaus atvaizdu ir buvo suimtas kaip paslėpęs senovinių monetų lobį. Šventasis Jamvlichas buvo nuvestas pas miesto valdytoją, pas kurį tuo metu buvo Efezo vyskupas. Klausydamasis suglumusių jaunuolio atsakymų, vyskupas suprato, kad Dievas per jį atskleidžia kažkokią paslaptį, ir pats kartu su žmonėmis nuėjo į olą. Prie įėjimo į olą vyskupas iš akmenų krūvos ištraukė užantspauduotą skrynią ir ją atidarė. Ant alavinių lentelių jis perskaitė septynių jaunuolių vardus ir imperatoriaus Decijaus urvo užmūrijimo aplinkybes. Įėję į olą ir pamatę joje gyvus jaunuolius, jie apsidžiaugė ir suprato, kad Viešpats atskleidžia Bažnyčiai mirusiųjų prisikėlimo paslaptį per jų pabudimą iš šimtmečių miego. Netrukus į Efezą atvyko pats imperatorius ir pasikalbėjo su oloje buvusiais jaunuoliais. Tada šventieji jaunuoliai visų akivaizdoje nulenkė galvas iki žemės ir vėl užmigo – šį kartą iki visuotinio prisikėlimo. Imperatorius norėjo kiekvieną iš jaunuolių įdėti į brangakmeniais puoštus relikvijorijus, tačiau jam sapne pasirodę šventieji pasakė, kad jų kūnus reikia palikti oloje ant žemės. XII a. rusų piligrimas hegumenas Danielius pamatė šias šventųjų septynių jaunuolių relikvijas oloje.
