Stačiatikių Bažnyčia rugpjūčio 17 dieną (rugpjūčio 4 dieną pagal senąjį Julijaus kalendorių) mini šventuosius kankinius Septynis Miẽgančius Efèso Brólius (Jaunuõlius): Maksimilijãną, iš Mažósios Ãzijos, aristokratų šeimos, Efèso miesto valdytojo sūnų, bei Jamblìchą (Diomèdą), Martinijãną, Jõną (Konstantìną), Dionìsiją, Eksakustodijãną (Konstantìną) ir Antonìną. Jų stebuklingas pabudimas po beveik du šimtmečius trukusio miego tapo regimu būsimo visuotinio mirusiųjų prisikėlimo liudijimu.
Šventieji jaunuoliai gyveno III amžiuje Mažosios Azijos mieste Efeze. Maksimilijonas buvo miesto valdytojo sūnus, o kiti šeši jaunuoliai taip pat buvo kilę iš žymių Efezo šeimų. Jie draugavo nuo vaikystės ir visi tarnavo kariuomenėje. Romos imperatoriui Decijui (249-251) atvykus į Efezą, visiems miesto gyventojams buvo įsakyta aukoti aukas pagoniškiems dievams. Atsisakiusiųjų laukė kankinimai ir mirtis. Septyni jaunuoliai buvo apskųsti ir pašaukti stoti imperatoriaus akivaizdon. Jie drąsiai išpažino tikėjimą į Kristų ir atsisakė dalyvauti stabmeldiškose apeigose. Iš jaunuolių tuojau buvo atimti kariniai diržai ir kiti jų tarnybos ženklai. Vis dėlto imperatorius Decijus laikinai paleido juos į laisvę, tikėdamasis, kad per jo išvyką jie persigalvos ir išsižadės Kristaus.
Jaunuoliai paliko miestą ir pasislėpė oloje ant Ochlono (Seliòno, Piòno) kalno. Ten jie meldėsi ir rengėsi kankinystei. Jauniausias iš jų, šventasis Jamblìchas, apsirengdavo elgetos drabužiais ir eidavo į miestą nupirkti maisto.
Vieną kartą jis sužinojo, kad imperatorius sugrįžo ir įsakė jų ieškoti. Šventasis Maksimilijanas paragino savo bičiulius savanoriškai stoti prieš teismą ir išpažinti Kristų. Tačiau imperatorius sužinojo, kur jie slepiasi, ir įsakė akmenimis užmūryti olos angą, kad jaunuoliai joje mirtų iš alkio ir troškulio. Du užmūrijant olą dalyvavę aukšti pareigūnai slapta išpažino krikščionių tikėjimą. Norėdami išsaugoti šventųjų atminimą, jie tarp akmenų padėjo užantspauduotą skrynelę su dviem metalinėmis lentelėmis. Jose buvo užrašyti septynių jaunuolių vardai ir jų pasmerkimo aplinkybės.
Tačiau Viešpats neleido savo ištikimiems tarnams žūti. Savo Apvaizda Jis panardino juos į stebuklingą miegą, trukusį beveik du šimtmečius. Jaunuoliai pabudo jau valdant imperatoriui Teodosijui II Jaunesniajam (408-450). Tuo metu krikščionių persekiojimai buvo pasibaigę, tačiau Bažnyčioje kilo ginčų dėl mirusiųjų prisikėlimo. Kai kurie klaidatikiai neigė visuotinį kūnų prisikėlimą ir mokė, kad būsimajame gyvenime atpildo sulauks tiktai žmogaus siela. Jie tvirtino, jog suiręs ir dulkėmis virtęs kūnas nebegalįs prisikelti.
Tuomet Viešpats per Septynis Efezo jaunuolius regimai paliudijo Bažnyčios tikėjimą, kad mirusieji prisikels ne vien siela, bet ir kūnu. Žemės, kurioje buvo ola, savininkas sumanė toje vietoje pastatyti akmeninį statinį. Darbininkai išardė olos angą užtvėrusius akmenis. Tą akimirką Viešpats pažadino jaunuolius. Jie pabudo tarsi po vienos nakties miego, nesuprasdami, kad nuo imperatoriaus Decijaus laikų jau praėjo beveik du šimtai metų. Jų kūnai ir drabužiai buvo nepaliesti ir nesuirę. Manydami, kad tebėra persekiojami, jaunuoliai toliau rengėsi būsimai kankinystei. Jie vėl pasiuntė Jamblìchą į miestą nupirkti duonos.
Artėdamas prie Efezo Jamblìchas apstulbo, ant miesto vartų išvydęs šventojo Kryžiaus ženklą. Mieste žmonės laisvai tarė Jėzaus Kristaus vardą, todėl jaunuolis net suabejojo, ar tikrai sugrįžo į savo gimtąjį miestą. Pirkdamas duoną jis padavė prekeiviui senovinę monetą su imperatoriaus Decijaus atvaizdu. Pamanę, kad jaunuolis rado paslėptą senovinį lobį, žmonės jį sulaikė ir nuvedė pas miesto valdytoją. Ten tuo metu buvo ir Efezo vyskupas. Klausydamasis sutrikusio jaunuolio pasakojimo, vyskupas suprato, kad Viešpats per jį apreiškia didžią paslaptį. Jis kartu su miesto valdytoju ir gausia žmonių minia nuėjo prie olos. Tarp akmenų buvo rasta užantspauduota skrynelė. Atidaręs ją vyskupas perskaitė metalinėse lentelėse įrašytus septynių jaunuolių vardus ir pasakojimą apie tai, kaip imperatoriaus Decijaus įsakymu buvo užmūryta ola. Įėję į vidų žmonės pamatė gyvus jaunuolius ir suprato, kad jų pabudimu Viešpats liudija būsimą visuotinį mirusiųjų prisikėlimą.
Žinia apie stebuklą netrukus pasiekė imperatorių Teodosijų. Jis pats atvyko į Efezą ir kalbėjosi su šventaisiais jaunuoliais. Po pokalbio jie visų akivaizdoje nulenkė galvas ir vėl ramiai užmigo – šį kartą iki visuotinio prisikėlimo. Imperatorius norėjo jų kūnus sudėti į brangakmeniais išpuoštus relikvijorius, tačiau šventieji pasirodė jam sapne ir paprašė palikti jų kūnus oloje, kur jie ilsėjosi ant žemės. XII amžiuje Efeze lankęsis rusų piligrimas hegumenas Danielius liudijo matęs šventųjų jaunuolių relikvijas jų oloje.
Stačiatikių tradicijoje Septyni Efezo jaunuoliai minimi du kartus – rugpjūčio 17 ir lapkričio 4 dieną (atitinkamai rugpjūčio 4 ir spalio 22 dieną pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Šventieji kankiniai Septyni Efezo jaunuoliai, melskite Dievą už mus!
