586 m. pr. Kr. Jeruzalė buvo nusiaubta Babilono karaliaus Nebukadnecaro, o judėjai buvo išvaryti į Babilono nelaisvę. Keliems dešimtmečiams praėjus, persų karalius Kyras nugalėjo Babiloną ir leido judėjams grįžti į savo žemes. 539 m. pirmoji dalis žmonių grįžo į Jeruzalės griuvėsius. Pamažu šventasis miestas atgijo, jame vėl atsirado nuostabių pastatų, o svarbiausia – buvo atstatyta pagrindinė Dievo šventovė.
Tačiau, po kiek laiko, judėjų žemėse pradėjo valdyti karalius Antiochas IV, dar vadinamas Epifanu, t. y. šviesiuoju (valdė 175–164 m. pr. Kr.). Tačiau kiti vadino jį Epiminu, t. y. bepročiu. Jis sukilo prieš tikrąjį Dievą ir jo šventyklą, kaip ir pasaulio pabaigoje sukils antikristas.
Štai kaip aprašoma jo valdymo pradžia Makabiejų knygoje:
„…Įžūliai įsiveržęs į šventovę, jis paėmė auksinį smilkalų aukurą, žvakidę su visais jos reikmenimis, 22 Artumo duonos stalą, geriamųjų atnašų taures, dubenis, auksinius smilkytuvus, užuolaidą, vainikus ir auksinius Šventyklos papuošimus nuo jos priekio, ją visai apnuogindamas. 23 Jis paėmė iš jos ir auksą, ir sidabrą, ir visus brangius reikmenis. Atradęs paslėptus turtus, jis ir juos pasigrobė. 24 Visa tai pasiėmęs, jis sugrįžo į savo kraštą. Antiochas išliejo daug kraujo ir kalbėjo su dideliu įžūlumu“ (1 Mak 1, 21–24).
Tais laikais Judėjoje gyveno Eleazaras, mokytas kunigas, jau senyvo amžiaus ir garbingos išvaizdos, išmintingas ir doras. Jis buvo suimtas ir atvestas pas kankintoją, kur buvo verčiamas valgyti kiaulieną, kas buvo Dievo griežtai uždrausta. Eleazaras pasakė geriau mirsiąs kančiose negu išsaugos savo gyvybę sulaužydamas Dievo įsakymą:
24Toks apsimetimas nesiderina su mūsų amžiumi, – jis tarė, – nes daugelis jaunų žmonių pamanytų, kad Eleazaras savo devyniasdešimtaisiais metais perėjo į svetimą gyvenimo būdą. 25 Jeigu apsimesčiau, norėdamas trumpa akimirka prailginti savo gyvenimą, jie būtų mano elgesio suvedžioti, o aš savo senatvei užtraukčiau gėdą ir negarbę. 26 Net jeigu aš laikinai ir išvengčiau mirtingųjų bausmės, aš niekuomet neišsigelbėsiu, gyvas ar miręs, iš Visagalio rankos. 27 Todėl, jeigu dabar turiu pakankamai drąsos skirtis su gyvenimu, aš parodau, kad esu vertas savo senatvės, 28 ir palieku jauniems žmonėms kilnų pavyzdį, kaip noriai ir kilniai mirti gera mirtimi už gerbtinus ir šventus įstatymus (2 Mak 6, 24–28).
Jis buvo žiauriai kankinamas ir, būdamas visai prie mirties, pasakė:
„Viešpats savo šventu žinojimu puikiai mato, kad, nors būčiau galėjęs išvengti mirties, aš ne tik pakeliu nuo šio plakimo baisų kūno skausmą, bet ir kenčiu jį sielos džiaugsmu, kad atsiduodu Viešpačiui“ (2 Mak 6, 30).
Buvo suimti ir septyni jo mokiniai, broliai Makabiejai. Jų vardai yra tokie: Avimas, Antoninas, Gurijus, Eleazaras, Eusevonas, Alimas ir Markelas. Taip pat buvo suimta ir jų motina – Salomėja. Nedoras caras jiems taip pat liepė valgyti kiaulieną. Tada vienas jų už visus pasisakė: „Geriau mirsime nei sulaužysime įstatymą“. Epifanas liepė nupjauti jam liežuvį, nudirti odą, nupjauti rankas ir kojas, ir visa tai – matant broliams ir motinai. Po to netekęs visų galūnių, bet vis dar alsuojantis jaunuolis buvo įmestas į didžiulę įkaitintą keptuvę.
Mirus pirmajam, buvo pradėta kankinti ir antrąjį. Mirdamas jis ištarė: „Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už Jo įstatymus!“ (2 Mak 7, 9).
Kai kankintojai prisiartino prie trečiojo, norėdami nupjauti jam liežuvį, jis pats jį iškišo, taip pat ištiesė ir kojas bei rankas, sakydamas: „Iš Dangaus esu tai gavęs, dėl Jo įstatymų jų nebranginu ir turiu viltį visa iš Jo vėl gauti“ (2 Mak 7, 11). Net budeliai buvo nustebinti tokios drąsos.
Po to šlovingai mirė dar trys broliai Makabiejai. Septintam, jauniausiajam, jo motina šv. Salomėja tarė: „Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą. Nebijok tad šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir sutik mirtį, kad, pasigailėjimo metui atėjus, tave su jais atgaučiau” (2 Mak 7, 28–29). Jam mirus, mirė ir motina, dėkodama Viešpačiui už galimybę jai ir jos vaikams ginti Dievo Įsakymą.
Matydamas Savo tautos kančias, Viešpats pasigailėjo jos: Jis pašaukė Judą, kilusį iš kunigų giminės ir vadinamą Makabiejumi. Su savo kariuomene Judas drąsiai sukilo prieš nedorą Antiochą, nugalėjo jį ir išvarė iš Izraelio žemių. Po to jis nužudė visus tuos, kurie atsisakė Dievo ir paklusdami Antiochui stabmeldžiavo, taip pat sunaikino visus stabus. Visa tai aprašyta Makabiejų knygose.
Karalius Antiochas sulaukė Dievo bausmės jau šiame gyvenime. Jis susirgo baisia liga: jo vidus ėmė pūti ir knibždėjo kirminais, nuo jo sklido nepakeliama smarvė. Jis mirė be atgailos ir visi žiūrėdami į jo galą, baisėjosi dieviškojo teismo.
