Švenčiausiosios Dievo Motinos Užmigimas
Rugpjūčio 28 dieną Stačiatikių Bažnyčia švenčia Švenčiausiosios mūsų Valdovės Dievo Gimdytojos ir visuomet Mergelės Marijos Užmigimą – vieną iš dvylikos pagrindinių Bažnyčios švenčių. Šiai šventei tikintieji ruošiasi dvi savaites laikydamiesi griežto Dievo Motinos Užmigimo pasninko.
Po Viešpaties Jėzaus Kristaus mirties, Prisikėlimo ir Žengimo į dangų Jo Skaisčiausioji Motina dar ilgą laiką gyveno tarp pirmųjų krikščionių. Ji su dvasiniu džiaugsmu matė, kaip Kristaus Bažnyčia plinta tarp įvairių tautų ir kaip Jos Sūnaus bei Dievo šlovė sklinda iki žemės pakraščių.
Jau tuomet pildėsi Švenčiausiosios Mergelės Marijos žodžiai: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48). Pirmieji krikščionys, šlovindami Kristų, su meile ir pagarba šlovino ir Jo Skaisčiausiąją Motiną.
Dievo Motinos gyvenimo žemėje pabaiga
Po Kristaus mirties ant kryžiaus Švenčiausioji Dievo Motina apie penkiolika metų gyveno Jeruzalėje apaštalo Jono Teologo namuose. Būtent jam Viešpats, kabėdamas ant kryžiaus, buvo patikėjęs savo Motiną.
Atėjus metui Jai persikelti į dangiškąją Sūnaus buveinę, pagal Bažnyčios perduodamą pasakojimą, Dievo Motinai meldžiantis Alyvų kalne pasirodė arkangelas Gabrielius. Jis atnešė Jai datulių palmės šakelę ir pranešė, kad po trijų dienų baigsis Jos žemiškasis gyvenimas. Išgirdusi šią žinią Švenčiausioji Mergelė ne išsigando, bet labai apsidžiaugė ir pradėjo ruoštis susitikimui su savo Sūnumi.
Stebuklingas apaštalų susirinkimas
Dievo valia Dievo Motinos išėjimo iš šio pasaulio dieną Jeruzalėje stebuklingai susirinko beveik visi apaštalai, tuo metu išsisklaidę po įvairius kraštus ir skelbę Evangeliją. Tradicija pasakoja, kad apaštalus atgabeno angelai ant debesų. Nebuvo tik apaštalo Tomo.
Apaštalai tapo taikaus, ramaus ir palaiminto Švenčiausiosios Mergelės užmigimo liudytojais. Pasak Bažnyčios tradicijos, pats Viešpats Jėzus Kristus dangiškoje šlovėje, apsuptas nesuskaičiuojamos daugybės angelų ir teisiųjų dvasių, atėjo priimti savo Skaisčiausiosios Motinos sielos ir nusivedė Ją į dangų.
Būtent todėl Bažnyčia Dievo Motinos mirtį vadina ne tiesiog mirtimi, bet Užmigimu. Jos žemiškojo gyvenimo pabaiga tapo ne atsiskyrimo tragedija, bet perėjimu į amžinąjį gyvenimą ir susitikimu su Kristumi.
Apaštalas Tomas ir tuščias kapas
Trečiąją dieną po Dievo Motinos palaidojimo į Jeruzalę atvyko apaštalas Tomas. Kadangi jis nebuvo dalyvavęs Jos laidotuvėse, labai norėjo pamatyti Jos kapą ir paskutinį kartą pagerbti Švenčiausiąją Mergelę.
Apaštalams atidarius kapą paaiškėjo, kad Dievo Motinos kūno jame nebėra. Tos pačios dienos vakarą apaštalai išvydo danguje gyvą Švenčiausiąją Mergelę Mariją, apsuptą daugybės angelų ir spindinčią neapsakoma šlove. Ji tarė jiems:
„Džiaukitės! Aš visada esu su jumis!“
O apaštalai atsakė:
„Švenčiausioji Dievo Motina, padėk mums!“
Šis Dievo Motinos apsireiškimas, pagal Bažnyčios perduodamą tradiciją, įtikino apaštalus, o per juos ir visą Bažnyčią, kad Švenčiausioji Mergelė nebuvo palikta kape.
„Aš visada esu su jumis“.
Dievo Motinos Užmigimo šventė yra ne liūdesio, bet vilties ir džiaugsmo šventė. Ji primena, kad mirtis Kristuje nėra žmogaus egzistavimo pabaiga. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Užmigimas liudija apie amžinąjį gyvenimą ir apie tai, kad Dievo Motina ir po savo žemiškojo gyvenimo pabaigos nepaliauja melstis už Kristaus Bažnyčią.
Jos žodžiai apaštalams – „Džiaukitės! Aš visada esu su jumis!“ – išreiškia Bažnyčios tikėjimą nuolatine Dievo Motinos globa ir užtarimu.
Sekdami Švenčiausiosios Mergelės pavyzdžiu, kuri lankydavo vietas, pašventintas Jos Sūnaus žemiškojo gyvenimo, pirmieji krikščionys taip pat pradėjo lankyti šventąsias vietas, ir ši tradicija tapo neatsiejama krikščioniškojo pamaldumo dalimi.
Švenčiausioji Dievo Motina, gelbėk mus ir užtark mus pas savo Sūnų ir mūsų Dievą!
