Stačiatikybė (gr. ὀρθοδοξία (ortodoksija) – teisinga nuomonė, teisingas mokymas, teisingas šlovinimas (iš gr. ὀρθός - tiesus, stovintis tiesiai, teisingas, + δοκέω – manyti):
- Tikrasis religinis mokymas apie Dievą, Jo kūriniją bei Jo santykį su šia kūrinija, apie žmogaus pašaukimą ir paskirtį, apie būdus, kaip žmogus gali pasiekti išganymo, ateinančio per Viešpatį Jėzų Kristų ir apreikštą žmogui Šventosios Dvasios malone, kuri amžinai gyvena Vienoje Šventojoje, Visuotinėje ir Apaštališkojoje Kristaus Bažnyčioje;
- Vienintelė tikroji krikščionybės kryptis.
„Stačiatikybė yra tikras Dievo pažinimas ir Dievo garbinimas; Stačiatikybė yra Dievo šlovinimas Dvasia ir Tiesa; Stačiatikybė yra Dievo gerbimas tikruoju Jo pažinimu ir išaukštinimu; Stačiatikybė yra žmogaus, tikrojo Dievo tarno, pašlovinimas Dievu, suteikiant jam Šventosios Dvasios malonę. Dvasia yra krikščionių šlovė (Jn 7, 39). Kur nėra Dvasios, ten nėra ir Tikrojo Tikėjimo (Stačiatikybės)“ – šv. Ignacas Brenčianinovas.
Stačiatikybės sąvoką sudaro trys tarpusavyje susijusios dalys (veiksniai):
Pirma, žodis „stačiatikybė“ (ortodoksija) turi doktrininę reikšmę. Stačiatikybė suprantama kaip skaidri, vientisa ir neiškraipyta krikščioniškoji doktrina, atskleista Bažnyčios dogmose. Stačiatikių mokymas savo dogmatika priešinasi visoms erezijoms (kurios traktuojamos kaip krikščionybės iškraipymas) ir atspindi Dievo pažinimo pilnatvę, prieinamą žmogaus suvokimui. Apibrėždami Ortodoksijos terminą, apie tai kalba jau II amžiaus apologetai savo raštuose (ypač Klemenso Aleksandriečio).
Antra, žodis „stačiatikybė“ turi bažnytinę arba ekleziologinę reikšmę. Stačiatikybė – tai vietinių, autokefalinių Bažnyčių bendruomenė, palaikančių tarpusavyje eucharistinį bendravimą.
Trečia, žodis „stačiatikybė“ turi mistinę reikšmę. Ortodoksiją reikėtų traktuoti kaip krikščionišką dvasinę Dievo pažinimo praktiką (patirtį) per Šventosios Dvasios, kuri gelbėja ir perkeičia žmogų (padaro jį lygų Dievui), bendrystę.
Visos trys stačiatikybės reikšmės yra tarpusavyje susijusios ir neįsivaizduojamos viena be kitos.
Stačiatikių doktrinos šaltinis yra krikščioniškoji mistinė1 patirtis, apie kurią moko Kristaus Bažnyčia. Stačiatikių Bažnyčia turi vieną dogmatinę doktriną, pagrįstą viena mistine patirtimi. Ši stačiatikių Dievo pažinimo patirtis perteikiama Bažnyčios saugomoje doktrinoje.
1Stačiatikių mokyme mistika (graikiškai Μυστικός – slėpiningas, slaptas) – 1) tiesioginė Dievo pažinimo patirtis, išgyventa žmogaus, grupės, bendruomenės; 2) teologinė sąvoka, nurodanti į dvasinę Bažnyčios gyvenimo ir veiklos pusę.
***
Žodis „Ortodoksija“ (lietuviškai – „Stačiatikybė“) yra kilęs iš graikų kalbos (Orthodoxia). Šį žodį sudaro dvi dalys. Pirmoji dalis orto – graikų kalboje reiškia „tiesus“, „teisingas“. Antroji dalis doxa – reiškia „žinojimas“, „tarnystė“, „mąstymas, taip pat „spindesys“, „šlovė“, „garbė“. Šios reikšmės viena kitą papildo, nes „teisingas mąstymas“ religijoje reiškia teisingą Dievo šlovinimą, taigi ir buvimą Jo šlovės dalininku. Pastarąja reikšme („šlovė“, „didybė“) žodis doxa dažniausiai pasitaiko Naujajame Testamente. Pavyzdžiui, Išganytojas „gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę (gr. doxa)“ (2 Pt 1, 17), „už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe (gr. doxa) ir garbe“ (Žyd 2, 9), „ateinantį debesyje su didžia galybe (gr. doxa) ir garbe“ (Lk 21, 27), „Viešpaties šlovę (gr. doxa) atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą“ (2 Kor 3, 18). Todėl žodis ortodoksija verčiamas kaip „teisingas šlovinimas“.
Kada atsirado stačiatikybė?
Stačiatikybę, kaip teisingą, tikrąjį tikėjimą ir teisingą Dievo šlovinimą, įkūrė Jėzus Kristus, t. y. stačiatikybė yra pirminė, autentiška krikščionybė. 1054 m. katalikybė atsiskyrė nuo Vienos Visuotinės Stačiatikių Bažnyčios, vėliau nuo jos atsiskyrė protestantai.
Citatos apie stačiatikybę
Dievas yra visų tautų Dievas. Tai nereiškia, kad visos religijos yra vienodos, anaiptol, stačiatikybė – tai religija, per kurią kopėčios buvo nuleistos iš dangaus. o kai žmonės bando statyti kopėčias į dangų patys... galbūt nieko nežino apie tas kopėčias.
Kunigas Grigorijus Grigorjevas
Kokia yra pagrindinė stačiatikių gyvenimo ypatybė, slypinti pačioje jo šerdyje, pagal kurią galime nustatyti, ar nukrypome nuo stačiatikybės? Ši savybė yra reguliarus ir sąmoningas dalyvavimas šventuosiuose Atgailos ir Eucharistijos sakramentuose.
Jerovienuolis Makarijus (Markišas)
Kuo skiriasi stačiatikybė įvairiose šalyse? „Stačiatikių pasaulis yra labai įvairus. Stačiatikių Bažnyčios gyvenimą apibrėžia konkrečios taisyklės ir normos. Tačiau gyvenimas pasirodo esąs daug platesnis nei šios normos. Tai lemia daugybė priežasčių: istorinė, kultūrinė, dabartinė socialinė ir politinė situacija.
Taip pat esama tradicinių skirtumų. Pavyzdžiui, rusų bažnyčiose per pamaldas neįprasta sėdėti, o graikų ir daugumoje kitų bažnyčių yra suolai. Graikų bažnyčiose įprasta išpažintį atlikti maždaug kartą per mėnesį, tačiau tai būna gilus, ilgas pokalbis su kunigu. Rusų bažnyčiose įprasta išpažintį atlikti prieš kiekvieną Komuniją.
Skiriasi ir bažnytinės administracijos sistema. Pavyzdžiui, Graikijos Bažnyčioje nėra griežtos bažnytinės valdžios hierarchijos. Bažnyčios vadovas Atėnų arkivyskupas, yra tik sinodo pirmininkas – jo asmeniniai sprendimai neturi jokios įtakos atskirų vyskupijų gyvenimui. Aleksandrijos popiežiaus vaidmuo vėlyvosios Antikos laikotarpiu buvo absoliutus – net didesnis nei Romos popiežių valdžia. Tačiau dabar yra priešingai: Aleksandrijos Bažnyčia yra viena demokratiškiausių tarp vietinių stačiatikių bažnyčių. Aleksandrijos patriarchas dėl visko konsultuojasi su savo Sinodu, nuolat įsiklausydamas į tikinčiųjų balsą – kurie dabar yra daugiau vietiniai Afrikos valstybių gyventojai, nei graikai. Neseniai jis žengė precedento neturintį žingsnį – atkūrė senovinę diakonijų instituciją moterims“.
Archimandritas Kirilas
„Tikėjimas mūsų tikėjimu, t. y. įtikinėjimas stačiatikių krikščionių išpažinimo tiesa, turi būti protingas. Ne veltui Viešpats, norėdamas kad įtikėtumėm Juo ir Jo mokymu, sakė: „Tikrinkite Raštus“ (Jn 5, 39), žadino žmonių tikėjimą Jono Krikštytojo skelbimu bei savo stebuklais. Apaštalai taip pat visus įtikinėjo savo pamokslais ir traukė į tikėjimą vien tik įtikinėjimu, o ne prievarta“.
Šventasis Teofanas Atsiskyrėlis
