Šv. kankinys Andriejus Stratilatas buvo vienas iš Romos kariuomenės viršininkų. Jis kartu su savo šventąja kariauna buvo nužudyti apytiksliai 302 metais. Tai įvyko valdant imperatoriui Maksimianui. Nors jis dar nebuvo pasikrikštijęs, tačiau tikėjo Kristų ir, karštai mylėdamas Savo Viešpatį, vengdamas bet kokių nuodėmingų darbų, ir uoliai darydamas darbus, atitinkančius Dievo valią. Už tokį dievobaimingumą Kūrėjas apdovanojo jį drąsa ir narsumu, tad niekas visoje Romos kariuomenėje negalėjo jam prilygti.
Kartą į Siriją, kuri tuo metu buvo Romos provincija, netikėtai įsiveržė persų kariuomenė. Sirijos viršininkas Antiochas sunerimo, tačiau, prisiminęs apie narsųjį Andriejų, kuris jau ne kartą buvo laimėjęs įvairius mūšius, skubiai liepė jam atvykti ir, priskyręs jam „stratilato“, t. y. karvedžio, titulą, liepė jam keliauti į karą, sakydamas: „Ne tik aš, bet ir pats imperatorius girdėjo apie tavo drąsą; štai kodėl pagerbiau tave tokiu titulu. Taigi tau patikiu šį karą. Imki kariuomenę, vadovauk jai vietoje manęs ir pasistenk įgyti dar daugiau šlovės, nei turi“.
Atsakingai pasirinkęs karius, kurių nors ir nebuvo daug, bet buvo patikimiausi, šv. Andriejus išsiruošė kovai su priešu. Jo kariai buvo stabmeldžiai. Prieš lemiamą mūšį šv. Andriejus karštai tikino savo karius, kad stabai – tai demonai, ir kad yra tik Vienas Tikras Dievas. Karvedžio žodžiais patikėjo visa jam pavesta kariuomenė ir, pasimeldę Dievui Jėzui Kristui, visi jie drąsiai puolė į mūšį. Su Dievo pagalba šis nedidelis būrys, privertė bėgti nesuskaičiuojamą priešo kariuomenę.
Šv. Andriejui grįžus su pergale, daugelis pradėjo jam pavydėti ir įskundė jį Antiochui, pranešdami, kad Andriejus Stratilatas tiki Kristumi, taip pat ir savo pavaldinius moko krikščionybės. Šventasis buvo iškviestas į teismą ir ten, jam paliudijus savo tikėjimą, buvo pradėtas negailestingai kankinti. Visi jam pavaldus kariai buvo nukryžiuoti ant medžių, bet nei vienas jų neišdavė savo tikėjimo.
Tada imperatorius, nerimaudamas, kad gali sukilti visa šv. Andriejų gerbianti Romos kariuomenė, liepė Antiochui juos paleisti, bet paskui, jų po vieną išžudyti, sugalvojus kiekvienam atitinkamą pretekstą. Dievas atskleidė šv. Andriejui šiuos kėslus. Vos tik išsilaisvinę, šv. Andriejus ir jo kariauna iškeliavo į Tarso miestą, kur paskubėjo priimti šventą Krikšto Sakramentą. Paskui jie iškeliavo į Tauro kalnus, ir, jau žinodami, kad juos vejasi, ramiai sustojo, laukdami savo žudikų.
Ten jie ir buvo negailestingai išžudyti. Nors ir galėdami apsiginti, jie, sekdami Kristumi, romiai, kaip avinėliai, pasitiko savo mirtį. Šv. Andriejus savo ir savo pavaldinių sielas patikėjo Dievui, taip pat meldėsi, idant Jis palaimintų visus, kas tik atsimins juos, ir prašė kad šioje vietoje atsirastų stebuklingas šaltinis, nuo kurio pasveiktų visi sergantys ir apsėstieji.
Jiems besimeldžiant, prisiartino žudikai ir puolė šventus kankinius, tarsi žvėrys. Tą pačią akimirką iš po žemės ištryško tyras šaltinis.
Vyskupai Petras ir Nonas, kurie buvo suteikę kariams Krikšto Sakramentą, kartu su kitais dvasininkais palaidojo kankinius. Vienas iš dvasininkų, kuris nuo seno buvo apsėstas piktosios dvasios, atsigėręs iš šaltinio tuojau pat pasveiko. Žinia apie tai paplito, ir tos vietos gyventojai pradėjo lankyti šaltinį, prie kurio šv. Andriejaus ir jo 2593 karių maldomis pasveikdavo.
