Gyvenimą apie vienuolį Anuprą (Onufrijų) Didįjį ir kitus IV a. vidinės Tebaìdės dykumos Egipte asketus (tarp jų – šventąjį atsiskyrėlį Timotė́ją Tebaidiẽtį, Joną Oksirinchiẽtį, Andrėjų Oksirinchiẽtį, Heraklemòną Oksirinchiẽtį ir Teofilą Oksirinchiẽtį) parašė jų amžininkas, vieno iš Tebaidės vienuolynų vienuolis, šventasis Pafnutijus.
Vieną dieną Pafnutijui kilo mintis nueiti į dykumą ir pačiam pamatyti ten iškeliavusius asketus bei išgirsti iš jų, kaip jie siekia išganymo. Jis paliko vienuolyną ir išvyko į dykumą. Po keturių parų vienuolis pasiekė olą ir joje rado seniai mirusio senolio kūną. Palaidojęs atsiskyrėlį, šventasis Pafnutijus ėjo toliau. Po kitų keturių parų jis priėjo kitą olą ir pamatęs pėdsakus smėlyje, suprato, kad ten kažkas gyvena. Saulei leidžiantis, jis pamatė buivolų bandą ir su jais einantį žmogų. Jis buvo nuogas, prisidengęs ilgais plaukais tarsi drabužiu. Tai buvo šventasis Timotė́jas Atsiskyrėlis. Pamatęs žmogų, šventasis Timotė́jas pamanė, kad tai šmėkla, ir ėmė melstis. Pafnutijus užtikrino atsiskyrėlį, kad jis yra gyvas žmogus- krikščionis. Timotė́jas jį svetingai priėmė ir papasakojo, kad jau 30 metų gyvena vienas dykumoje ir kad tai pirmas kartas, kai jis mato žmogų. Jaunystėje atsiskyrėlis Timotė́jas gyveno vienuolyne, tačiau jį neapleido mintis, kad bus išganytas tik būdamas vienas. Timotė́jas paliko vienuolyną ir gyveno netoli miesto, maitindamasis iš savo rankų darbo (jis buvo audėjas). Vieną dieną pas jį atėjo moteris su užsakymu, ir jis su ja puolė į nuodėmę. Kai atsipeikėjo, nusidėjęs vienuolis iškeliavo toli į dykumą, kur kantriai kentė vargus ir ligas kaip pelnytą Dievo bausmę. Kai jau buvo bemirštas iš bado, jis stebuklingai pasveiko.
Nuo to laiko šventasis Timotė́jas gyveno ramiai, visiškai atsiskyręs, valgė datulių palmės vaisius ir malšino troškulį šaltinio vandeniu. Šventasis Pafnutijus paprašė senolio leisti jam pasilikti dykumoje. Tačiau šis atsakė, kad jis nesugebėsiąs pakelti demoniškų pagundų, kurias patiria dykumos gyventojai, palaimino jį ir parūpino datulių bei vandens kelionei. Pailsėjęs vienuolyne dykumoje, šventasis Pafnutijus antrą kartą leidosi į kelionę dar giliau į dykumą. Jis keliavo 17 dienų. Duonos ir vandens atsargos baigėsi, ir šventasis Pafnutijus du kartus krito nuo išsekimo. Jį sustiprino angelas. 17-ąją dieną šventasis Pafnutijus pasiekė kalną ir atsisėdo pailsėti. Čia jis pamatė prie jo artėjantį vyrą, nuo galvos iki kojų apaugusį baltais plaukais ir klubus apsijuosusį lapais. Senolio žvilgsnis išgąsdino šventąjį Pafnutijų, jis pašoko ir nubėgo kalno link. Senolis atsisėdo kalno papėdėje. Pakėlęs galvą, jis pamatė Pafnutijų ir pašaukė jį pas save. Tai ir buvo didysis šventasis – vienuolis Anupras (Onufrijus). Pafnutijaus paprašytas, jis papasakojo savo istoriją.
Šventasis Onufrijus 60 metų gyveno vienatvėje visiškoje dykynėje. Jaunystėje jis buvo auklėjamas Eritėjaus Tebaido vienuolyne. Iš vyresniųjų sužinojęs apie dykumos gyventojų, kuriems Viešpats per savo angelus siunčia pagalbą, gyvenimo sunkumus ir dvasines aukštumas, šventasis Onufrijus užsidegė dvasia sekti jų pėdomis. Naktį jis slapta išėjo iš vienuolyno ir pamatė prieš save šviesos spindulį. Šventasis Onufrijus išsigando ir nutarė grįžti atgal, tačiau angelo sargo balsas jį paragino eiti toliau. Onufrijus surado atsiskyrėlį senolį ir pasiliko, kad iš jo pasimokytų kaip išgyventi dykumoje ir kaip kovoti su velnio pagundomis. Įsitikinęs, kad Onufrijus sustiprėjo šioje sunkioje kovoje, senolis nuvedė jį į jo dvasinei praktikai paskirtą vietą ir paliko jį vieną. Senolis ateidavo pas jį kiekvienais metais, ir po kelerių metų, atėjęs pas Onufrijų, mirė.
Pafnutijaus prašymu šventasis Onufrijus papasakojo apie savo dvasinius žygdarbius, darbus ir apie tai, kaip Viešpats jį paguodė: prie olos, kurioje jis gyveno, išaugo datulių palmė ir ištryško tyro vandens šaltinis. Dvylika palmės šakų paeiliui davė vaisių, ir šventajam neteko kęsti nei bado, nei troškulio. Palmės pavėsis saugojo jį nuo vidurdienio karščio. Angelas atnešdavo šventajam duonos, ir kiekvieną šeštadienį bei sekmadienį jam, kaip ir kitiems dykumos gyventojams, suteikdavo šventąją Komuniją.
Šventieji kalbėjosi iki vakaro. Vakare tarp senolių atsirado baltos duonos, kurią jie valgė užsigerdami vandeniu. Naktį abu praleido maldoje. Po rytinio giedojimo Pafnutijus pamatė, kad šventasis Onufrijaus veidas pasikeitęs, ir labai išsigando dėl jo. Šventasis Onufrijus tarė: „Dievas, kuris yra gailestingas visiems, atsiuntė tave pas mane, kad palaidotum mano kūną. Šiandien aš baigsiu savo laikinąjį gyvenimą ir išeisiu į begalinį gyvenimą, į amžinąjį atilsį pas savo Kristų. Šventasis Onufrijus nurodė Pafnutijui papasakoti apie jį visiems savo broliams atsiskyrėliams ir visiems krikščionims dėl jų išganymo.
Vienuolis Pafnutijus paprašė palaiminimo pasilikti dykumoje, bet šventasis Onufrijus pasakė, kad Dievo valia ne tokia, ir liepė jam grįžti į vienuolyną bei visiems papasakoti apie Tebaidės atsiskyrėlių gyvenimą. Palaiminęs vienuolį Pafnutijų ir atsisveikinęs su juo, šventasis Onufrijus ilgai meldėsi su ašaromis, paskui atsigulė ant žemės ir ištarė paskutinius žodžius: „Į Tavo rankas, mano Dieve, atiduodu savo dvasią“, ir mirė.
Šventasis Pafnutijus verkdamas išplėšė savo drabužių pamušalą ir suvyniojo į jį didžiojo atsiskyrėlio kūną, kurį įdėjo į didelio akmens ertmę, panašią į karstą, ir uždengė daugybe mažų akmenėlių. Tada jis ėmė melstis, kad Viešpats leistų jam likti vienuolio Onufrijaus vietoje iki gyvenimo pabaigos. Staiga ola sugriuvo, palmė nudžiūvo, o šaltinis išdžiūvo.
Supratęs, kad Dievas nelaimina jo noro pasilikti, šventasis Pafnutijus leidosi į kelionę atgal.
Po 4 dienų vienuolis Pafnutijus pasiekė olą, kurioje jį pasitiko atsiskyrėlis, gyvenantis dykumoje jau daugiau kaip 60 metų. Be kitų dviejų senolių, su kuriais kartu atliko askezę, šis dykumos gyventojas nebuvo matęs nė vieno žmogaus. Visą savaitę asketai dykumoje praleisdavo vieni, o šeštadienį ir sekmadienį susirinkdavo kartu giedoti psalmių. Juos maitino angelo atnešta duona. Kadangi buvo šeštadienis, dykumos gyventojai susirinko kartu. Suvalgę iš angelo gautą duoną, jie visą naktį praleido melsdamiesi. Išeidamas šventasis Pafnutijus paklausė vyresniųjų vardų, bet šie atsakė: „Dievas, kuris viską žino, žino ir mūsų vardus. Prisimink mus, kad galėtume matyti vieni kitus Dievo aukštybės buveinėse“.
Keliaudamas toliau vienuolis Pafnutijus priėjo oazę, kuri jį nustebino savo grožiu ir vaismedžių gausa. Iš dykumos pas jį išėjo keturi čia gyvenę jaunuoliai. Jie papasakojo vienuoliui Pafnutijui, kad vaikystėje gyveno Oksinricho mieste (Aukštutinis Tebaidė) ir kartu mokėsi skaityti ir rašyti. Jie degė troškimu pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Jaunuoliai paliko miestą ir po kelių dienų kelionės pasiekė dykumą. Juos pasitiko šviesa spindintis vyras ir nuvedė pas dykumos vyresnįjį. „Jau šešerius metus, – kalbėjo jaunuoliai, – gyvename šioje vietoje. Mūsų senolis čia gyveno vienerius metus ir mirė. Dabar gyvename vieni, valgome medžių vaisius, o vandens gauname iš šaltinio“. Jaunuoliai pasakė savo vardus. Tai buvo šventasis Jonas, šventasis Andriejus, šventasis Heraklemonas ir šventasis Teofilas. Visą savaitę jaunieji atsiskyrėliai askezę atlikdavo atskirai vienas nuo kito, tačiau šeštadienį ir sekmadienį jie susirinkdavo oazėje ir bendrai melsdavosi. Šiomis dienomis jiems pasirodydavo angelas ir atnešdavo jiems šventąją Komuniją. Šventieji šį kartą dėl Pafnutijaus neišėjo į dykumą, bet visą savaitę meldėsi kartu. Šeštadienį ir sekmadienį šventajam Pafnutijui kartu su jaunuoliais buvo suteikta garbė priimti šventąją Komuniją iš angelo rankų ir išgirsti jo ištartus žodžius: „Tegul Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų Dievo, Kūnas ir Kraujas būna jums negendantis maistas, nesibaigiantis džiaugsmas ir amžinasis gyvenimas“.
Šventasis Pafnutijus išdrįso paprašyti angelo leidimo pasilikti dykumoje iki gyvenimo pabaigos. Angelas atsakė, kad Dievas jam nurodė kitą kelią – grįžti į Egiptą ir papasakoti visiems krikščionims apie dykumos gyventojų gyvenimą.
Atsisveikindamas su jaunuoliais, šventasis Pafnutijus po trijų dienų iškeliavo į dykumos pakraštį. Čia buvo nedidelis vienuolynas. Broliai jį sutiko su meile. Šventasis Pafnutijus papasakojo viską, ką sužinojo apie šventuosius tėvus, sutiktus dykumos glūdumoje. Broliai išsamiai užrašė vienuolio Pafnutijaus istoriją ir paskleidė ją kitiems skitams* bei vienuolynams. Vienuolis Pafnutijus padėkojo Dievui, leidusiam jam sužinoti apie didingą Tebaidės atsiskyrėlių gyvenimą, ir grįžo į savo vienuolyną.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis vienuolis Anupras (Onufrijus) Didysis minimas birželio 25 d. (birželio 12 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
* Skitas – tai vienuolių gyvenvietė, kur vienuoliai gyvena atskirai, tačiau nėra visiškai atsiskyrę vieni nuo kitų ir periodiškai susirenka bendrai maldai.
