Gyvenimą apie vienuolį Anuprą (Onufrijų) Didįjį ir kitus IV a. vidinės Tebaidų dykumos Egipte asketus (tarp jų – šventąjį atsiskyrėlį Timotiejų, šventuosius Joną, Andriejų, Heraklemoną, Teofilį ir kitus) parašė jų amžininkas, vieno iš Tebaido vienuolynų vienuolis, šventasis Pafnucijus.
Vieną dieną Pafnucijui kilo mintis nueiti į dykumą ir pačiam pamatyti ten iškeliavusius asketus bei išgirsti iš jų, kaip jie siekia išganymo. Jis paliko vienuolyną ir išvyko į dykumą. Po keturių parų vienuolis pasiekė olą ir joje rado seniai mirusio senolio kūną. Palaidojęs atsiskyrėlį, šventasis Pafnucijus ėjo toliau. Po kitų keturių parų jis priėjo kitą olą ir pamatęs pėdsakus smėlyje, suprato, kad ten kažkas gyvena. Saulei leidžiantis, jis pamatė buivolų bandą ir su jais einantį žmogų. Jis buvo nuogas, prisidengęs ilgais plaukais tarsi drabužiu. Tai buvo šventasis Timotiejus Atsiskyrėlis. Pamatęs žmogų, šventasis Timotiejus pamanė, kad tai šmėkla, ir ėmė melstis. Šv. Pafnucijus užtikrino atsiskyrėlį, kad jis yra gyvas žmogus- krikščionis. Timotiejus jį svetingai priėmė ir papasakojo, kad jau 30 metų gyvena vienas dykumoje ir kad tai pirmas kartas, kai jis mato žmogų. Jaunystėje atsiskyrėlis Timotiejus gyveno vienuolyne, tačiau jį neapleido mintis, kad bus išganytas tik būdamas vienas. Timotiejus paliko vienuolyną ir gyveno netoli miesto, maitindamasis iš savo rankų darbo (jis buvo audėjas). Vieną dieną pas jį atėjo moteris su užsakymu, ir jis su ja puolė į nuodėmę. Kai atsipeikėjo, nusidėjęs vienuolis iškeliavo toli į dykumą, kur kantriai kentė vargus ir ligas kaip pelnytą Dievo bausmę. Kai jau buvo bemirštas iš bado, jis stebuklingai pasveiko.
Nuo to laiko šventasis Timotiejus gyveno ramiai, visiškai atsiskyręs, valgė datulių palmės vaisius ir malšino troškulį šaltinio vandeniu. Šv. Pafnucijus paprašė senolio leisti jam pasilikti dykumoje. Tačiau šis atsakė, kad jis nesugebėsiąs pakelti demoniškų pagundų, kurias patiria dykumos gyventojai, palaimino jį ir parūpino datulių bei vandens kelionei. Pailsėjęs vienuolyne dykumoje, šv. Pafnucijus antrą kartą leidosi į kelionę dar giliau į dykumą. Jis keliavo 17 dienų. Duonos ir vandens atsargos baigėsi, ir šv. Pafnucijus du kartus krito nuo išsekimo. Jį sustiprino angelas. 17-ąją dieną šv. Pafnucijus pasiekė kalną ir atsisėdo pailsėti. Čia jis pamatė prie jo artėjantį vyrą, nuo galvos iki kojų apaugusį baltais plaukais ir klubus apsijuosusį lapais. Senolio žvilgsnis išgąsdino šventąjį Pafnucijų, jis pašoko ir nubėgo kalno link. Senolis atsisėdo kalno papėdėje. Pakėlęs galvą, jis pamatė šv. Pafnucijų ir pašaukė jį pas save. Tai ir buvo didysis šventasis – vienuolis Anupras (Onufrijus). Pafnucijaus paprašytas, jis papasakojo savo istoriją.
Šventasis Onufrijus 60 metų gyveno vienatvėje visiškoje dykynėje. Jaunystėje jis buvo auklėjamas Eritėjaus Tebaido vienuolyne. Iš vyresniųjų sužinojęs apie dykumos gyventojų, kuriems Viešpats per savo angelus siunčia pagalbą, gyvenimo sunkumus ir dvasines aukštumas, šv. Onufrijus užsidegė dvasia sekti jų pėdomis. Naktį jis slapta išėjo iš vienuolyno ir pamatė prieš save šviesos spindulį. Šventasis Onufrijus išsigando ir nutarė grįžti atgal, tačiau angelo sargo balsas jį paragino eiti toliau. Šv. Onufrijus surado atsiskyrėlį senolį ir pasiliko, kad iš jo pasimokytų kaip išgyventi dykumoje ir kaip kovoti su velnio pagundomis. Įsitikinęs, kad šventasis Onufrijus sustiprėjo šioje sunkioje kovoje, senolis nuvedė jį į jo dvasinei praktikai paskirtą vietą ir paliko jį vieną. Senolis ateidavo pas jį kiekvienais metais, ir po kelerių metų, atėjęs pas šv. Onufrijų, mirė.
Šv. Pafnucijaus prašymu šv. Onufrijus papasakojo apie savo dvasinius žygdarbius, darbus ir apie tai, kaip Viešpats jį paguodė: prie olos, kurioje jis gyveno, išaugo datulių palmė ir ištryško tyro vandens šaltinis. Dvylika palmės šakų paeiliui davė vaisių, ir šventajam neteko kęsti nei bado, nei troškulio. Palmės pavėsis saugojo jį nuo vidurdienio karščio. Angelas atnešdavo šventajam duonos, ir kiekvieną šeštadienį bei sekmadienį jam, kaip ir kitiems dykumos gyventojams, suteikdavo šventąją Komuniją.
Šventieji kalbėjosi iki vakaro. Vakare tarp senolių atsirado baltos duonos, kurią jie valgė užsigerdami vandeniu. Naktį abu praleido maldoje. Po rytinio giedojimo šv. Pafnucijus pamatė, kad šv. Onufrijaus veidas pasikeitęs, ir labai išsigando dėl jo. Šventasis Onufrijus tarė: „Dievas, kuris yra gailestingas visiems, atsiuntė tave pas mane, kad palaidotum mano kūną. Šiandien aš baigsiu savo laikinąjį gyvenimą ir išeisiu į begalinį gyvenimą, į amžinąjį atilsį pas savo Kristų. Šv. Onufrijus nurodė šventajam Pafnucijui papasakoti apie jį visiems savo broliams atsiskyrėliams ir visiems krikščionims dėl jų išganymo.
Vienuolis Pafnucijus paprašė palaiminimo pasilikti dykumoje, bet šventasis Onufrijus pasakė, kad ne tokia Dievo valia, ir liepė jam grįžti į vienuolyną bei visiems papasakoti apie Tebaido atsiskyrėlių gyvenimą. Palaiminęs vienuolį Pafnucijų ir atsisveikinęs su juo, šventasis Onufrijus ilgai meldėsi su ašaromis, paskui atsigulė ant žemės ir ištarė paskutinius žodžius: „Į Tavo rankas, mano Dieve, atiduodu savo dvasią“ ir mirė.
Šv. Pafnucijus verkdamas išplėšė savo drabužių pamušalą ir suvyniojo į jį didžiojo atsiskyrėlio kūną, kurį įdėjo į didelio akmens ertmę, panašią į karstą, ir uždengė daugybe mažų akmenėlių. Tada jis ėmė melstis, kad Viešpats leistų jam likti vienuolio Onufrijaus vietoje iki gyvenimo pabaigos. Staiga ola sugriuvo, palmė nudžiūvo, o šaltinis išdžiūvo.
Supratęs, kad Dievas nelaimina jo noro pasilikti, šv. Pafnucijus leidosi į kelionę atgal.
Po 4 dienų vienuolis Pafnucijus pasiekė olą, kurioje jį pasitiko atsiskyrėlis, gyvenantis dykumoje jau daugiau kaip 60 metų. Be kitų dviejų senolių, su kuriais kartu atliko askezę, šis dykumos gyventojas nebuvo matęs nė vieno žmogaus. Visą savaitę asketai dykumoje praleisdavo vieni, o šeštadienį ir sekmadienį susirinkdavo kartu giedoti psalmių. Juos maitino angelo atnešta duona. Kadangi buvo šeštadienis, dykumos gyventojai susirinko kartu. Suvalgę iš angelo gautą duoną, jie visą naktį praleido melsdamiesi. Išeidamas šv. Pafnucijus paklausė vyresniųjų vardų, bet šie atsakė: „Dievas, kuris viską žino, žino ir mūsų vardus. Prisimink mus, kad galėtume matyti vieni kitus Dievo aukštybės buveinėse“.
Keliaudamas toliau vienuolis Pafnucijus priėjo oazę, kuri jį nustebino savo grožiu ir vaismedžių gausa. Iš dykumos pas jį išėjo keturi čia gyvenę jaunuoliai. Jie papasakojo vienuoliui Pafnucijui, kad vaikystėje gyveno Oksinricho mieste (Aukštutinis Tebaidas) ir kartu mokėsi skaityti ir rašyti. Jie degė troškimu pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Jaunuoliai paliko miestą ir po kelių dienų kelionės pasiekė dykumą. Juos pasitiko šviesa spindintis vyras ir nuvedė pas dykumos vyresnįjį. „Jau šešerius metus, - kalbėjo jaunuoliai, - gyvename šioje vietoje. Mūsų vyresnysis čia gyveno vienerius metus ir mirė. Dabar gyvename vieni, valgome medžių vaisius, o vandens gauname iš šaltinio“. Jaunuoliai pasakė savo vardus. Tai buvo šventasis Jonas, šventasis Andriejus, šventasis Heraklemonas ir šventasis Teofilius. Visą savaitę jaunieji atsiskyrėliai askezę atlikdavo atskirai vienas nuo kito, tačiau šeštadienį ir sekmadienį jie susirinkdavo oazėje ir bendrai melsdavosi. Šiomis dienomis jiems pasirodydavo angelas ir atnešdavo jiems šventąją Komuniją. Šventieji šį kartą dėl Pafnucijaus neišėjo į dykumą, bet visą savaitę meldėsi kartu. Šeštadienį ir sekmadienį šventajam Pafnucijui kartu su jaunuoliais buvo suteikta garbė priimti šventąją Komuniją iš angelo rankų ir išgirsti jo ištartus žodžius: „Tegul Viešpaties Jėzaus Kristaus, mūsų Dievo, Kūnas ir Kraujas būna jums negendantis maistas, nesibaigiantis džiaugsmas ir amžinasis gyvenimas“.
Šv. Pafnucijus išdrįso paprašyti angelo leidimo pasilikti dykumoje iki gyvenimo pabaigos. Angelas atsakė, kad Dievas jam nurodė kitą kelią – grįžti į Egiptą ir papasakoti visiems krikščionims apie dykumos gyventojų gyvenimą.
Atsisveikindamas su jaunuoliais, šv. Pafnucijus po trijų dienų iškeliavo į dykumos pakraštį. Čia buvo nedidelis vienuolynas. Broliai jį sutiko su meile. Šv. Pafnucijus papasakojo viską, ką sužinojo apie šventuosius tėvus, sutiktus dykumos glūdumoje. Broliai išsamiai užrašė vienuolio Pafnucijaus istoriją ir paskleidė ją kitiems sketams* bei vienuolynams. Vienuolis Pafnucijus padėkojo Dievui, leidusiam jam sužinoti apie didingą Tebaido atsiskyrėlių gyvenimą, ir grįžo į savo vienuolyną.
* - atsiskyrėlio būstas, nepriklausomas arba struktūriškai nuošali gyvenamoji vieta vienuolyne.
