Šventasis apaštalas Barnabas (vienas iš septyniasdešimties) gimė Kipro saloje, turtingų žydų šeimoje, ir buvo pavadintas Juozapu. Išsilavinimą jis įgijo Jeruzalėje, kur jį kartu su draugu ir bendraamžiu Sauliumi (būsimuoju apaštalu Pauliumi) auklėjo garsus to meto Įstatymo mokytojas Gamalielis. Juozapas buvo pamaldus, dažnai lankėsi šventykloje, griežtai laikėsi pasninko ir vengė jaunatviškų pasilinksminimų. Tuo metu mūsų Viešpats Jėzus Kristus pradėjo viešai pamokslauti. Pamatęs Viešpatį ir išgirdęs Jo dieviškus žodžius, Juozapas įtikėjo Jį esant Mesiju, užsidegė meile Jam ir sekė paskui Jį. Viešpats išsirinko jį vienu iš 70 mokinių. Tarp Viešpaties sekėjų Juozapas gavo antrąjį vardą Barnabas, kuris hebrajiškai reiškia „paguodos sūnus“. Viešpačiui įžengus į dangų, jis pardavė jam priklausiusią žemę netoli Jeruzalės ir pinigus atnešė apaštalams prie kojų, nieko nepalikdamas sau (Apd 4, 36-37).
Kai Saulius po atsivertimo atvyko į Jeruzalę ir bandė prisijungti prie Kristaus mokinių, visi jo bijojo kaip neseniai buvusio persekiotojo. Tačiau Barnabas atėjo su juo pas apaštalus ir papasakojo, kaip kelyje į Damaską Pauliui pasirodė pats Viešpats (Apd 9, 26-28).
Apaštalai pavedė šventąjį Barnabą nuvykti į Antiochiją sustiprinti tikinčiųjų: „Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino visus iš tikros širdies likti ištikimus Viešpačiui“ (Apd 11, 23). Tada apaštalas Barnabas nuvyko į Tarsą, o paskui palydėjo apaštalą Paulių į Antiochiją, kur jie apie metus laiko mokė žmones šventykloje. Čia mokiniai pirmą kartą buvo pavadinti krikščionimis. Dosniai surinkę išmaldą dėl užklupusio badmečio, apaštalai grįžo į Jeruzalę. Kai karalius Erodas nužudė apaštalą Jokūbą Zebediejų ir, norėdamas įtikti žydams, suėmė apaštalą Petrą, šventieji apaštalai Barnabas ir Paulius, Viešpaties angelo išvesti iš kalėjimo, pasislėpė Barnabo tetos Marijos namuose. Kai tik persekiojimas aprimo, jie grįžo į Antiochiją, pasiėmę su savimi Marijos sūnų Joną, pavarde Markas. Šventosios Dvasios paraginti, ten buvę pranašai ir mokytojai pašventino Barnabą ir Paulių ir išleido juos į darbą, kuriam juos buvo pašaukęs Viešpats (Apd 13, 2-3). Pabuvę Seleukijoje, jie išplaukė į Kiprą ir Salamino miesto žydų sinagogose skelbė Dievo žodį. Pafe jie rado išminčių, netikrą pranašą, vardu Barjėzų, kuris buvo pavaldus prokonsului Sergijui. Norėdamas išgirsti Dievo žodį, prokonsulas pakvietė šventuosius apaštalus į savo namus. Išminčius bandė atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo, bet apaštalas Paulius sudraudė išminčių, ir po jo išsakytų žodžių šis staiga apako. Prokonsulas įtikėjo Kristų (Apd 13, 6-12). Iš Pafo apaštalai keliavo į Pergiją Pamfilijoje, o paskui pamokslavo žydams ir pagonims Pisidijos Antiochijoje ir visoje toje šalyje. Žydai sukurstė vietinius, sukėlė sąmyšį ir išvijo Paulių bei Barnabą. Apaštalai atvyko į Ikonijų, bet sužinoję, kad žydai nori juos užmušti akmenimis, pasitraukė į Listrą ir Derbę. Ten apaštalas Paulius išgydė žmogų, kuris nuo gimimo nevaldė abiejų kojų, niekuomet nežengęs nei žingsnio. Žmonės juos palaikė dievais – Dzeusu ir Hermiu, ir norėjo jiems aukoti aukas. Apaštalai šiaip taip perkalbėjo minias, kad jiems neaukotų (Apd 14, 8-18).
Iškilus klausimui, ar atsivertę pagonys turi būti apipjaustyti, apaštalai Barnabas ir Paulius nuvyko į Jeruzalę. Ten juos su meile priėmė apaštalai ir kunigai. Pamokslininkai jiems papasakojo, „kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus“ (Apd 14, 27). Po ilgų svarstymų apaštalai taryboje nutarė neužkrauti pagonims jokių naštų, išskyrus būtinąsias – susilaikyti nuo stabmeldystės, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo, nedaryti kitiems to, ko nedarytų sau (Apd 15, 19-20). Laiškas buvo išsiųstas kartu su apaštalais Barnabu ir Pauliumi, jie vėl pamokslavo Antiochijoje, o po kurio laiko nutarė aplankyti miestus, kuriuose anksčiau pamokslavo. Apaštalas Barnabas norėjo su savimi pasiimti ir Marką, bet apaštalas Paulius nenorėjo, nes šis anksčiau buvo nuo jų atsilikęs. Įvyko nesutarimas, ir apaštalai išsiskyrė. Paulius pasiėmė su savimi Silą ir išvyko į Siriją bei Kilikiją, o Barnabas ir Markas – į Kiprą (Apd 15, 36-41).
Padidinęs tikinčiųjų skaičių Kipre, apaštalas Barnabas išvyko į Romą, kur, tikėtina, pirmasis pradėjo skelbti Kristų.
Apaštalas Barnabas įkūrė vyskupiją Mediolane (Milane), o grįžęs į Kiprą toliau skelbė Išganytoją Kristų. Tuomet užkietėję žydai sukurstė pagonis prieš apaštalą, išvedė jį iš miesto, užmėtė akmenimis ir sukūrė laužą jo kūnui sudeginti. Vėliau į tą vietą atvykęs Morkus paėmė ugnies nepažeistą apaštalo kūną ir palaidojo jį oloje, o ant krūtinės, pagal apaštalo valią, padėjo jo paties ranka perrašytą Mato evangeliją.
Apaštalas Barnabas mirė maždaug 62 metais, 76-aisiais savo gyvenimo metais. Laikui bėgant apaštalo palaidojimo vieta oloje buvo pamiršta. Tačiau šioje vietoje buvo apreikšta daugybė ženklų. 448 m., valdant imperatoriui Zenonui, Kipro arkivyskupui Anfimui sapne tris kartus pasirodė apaštalas Barnabas ir parodė kur yra jo relikvijos. Pradėję kasti nurodytoje vietoje, krikščionys rado išsilaikiusį apaštalo kūną ir ant jo krūtinės gulinčią Šventąją Evangeliją. Nuo tada Kipro Bažnyčia imta vadinti apaštališkąja Bažnyčia ir įgavo teisę savarankiškai rinkti savo valdovą. Taip apaštalas Barnabas apgynė Kiprą nuo priekabiavimo eretiko Petro, pavarde Knafėjus, užgrobusio patriarcho sostą Antiochijoje ir siekusio valdžios Kipro Bažnyčioje.
