Viešpats Jėzus Kristus šventąjį apaštalą Joną mylėjo ir ypatingai išskyrė dėl jo skaistaus tyrumo ir pasiaukojančios meilės. Kartą pašauktas Jėzaus, jis Jo jau nebepaliko ir visur lydėjo savo Mokytoją. Apaštalas Jonas buvo vienas iš trijų Kristaus artimiausių mokinių, kurie matė, kaip Jėzus prikėlė iš mirusiųjų Jayro dukterį ir kuriems buvo leista pamatyti Viešpaties Atsimainymą.
Paskutinės Vakarienės metu jis sėdėjo šalia Kristaus ir, apaštalo Petro paprašytas, paklausė Viešpatį kas Jį išduos:
Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą, spėliodami, kurį jis turįs omenyje. Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba.“ Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“ (Jn 13, 21–25)
Po Kristaus suėmimo apaštalas Jonas, skirtingai nei kiti mokiniai, ne pabėgo, o nuėjo iš paskos į vyriausiųjų kunigų kiemą. Manoma, kad jis matė ir Kristaus apklausą, ir visą melagingą teismą. Jis kartu su Dievo Motina stovėjo ir prie kryžiaus, verkdamas savo Mokytojo. Ten jis išgirdo vienus iš paskutiniųjų Jėzaus Kristaus žodžių:
Pamatęs stovinčius Motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė Motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo Motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė Ją pas save (Jn 19, 26–27).
Nuo to laiko apaštalas kaip mylintis sūnus rūpinosi švenčiausiąja Dievo Motina iki pat Jos paskutinės dienos, nepalikdamas Jos, niekur neiškeliaudamas iš Jeruzalės. Po Jos ėmimo į dangų, apaštalas kartu su savo mokiniu Prochoru iškeliavo skelbti Dievo žodžio į Efezą ir kitus Mažosios Azijos miestus.
Kelionės metu laivas pateko į baisią audrą ir paskendo. Visi keleiviai vis dėlto pasiekė krantą, nerado tik šv. Jono. Prochoras graudžiai verkė savo dvasinio tėvo ir mokytojo, tačiau ryžosi vienas keliauti į Efezą. Keturioliktą savo kelionės dieną, stovėdamas jūros pakrantėje, jis staiga pamatė, kad bangos išnešė į krantą žmogų. Tai buvo apaštalas Jonas, kurį visą tą laiką jūros vandenyse saugojo Dieviškoji apvaizda.
Mokytojas ir mokinys kartu iškeliavo į Efezą. Ten apaštalas Jonas nenuilsdamas skelbė apie Kristų ir žmonijos išganymą. Jo žodžius pastiprindavo neregėti stebuklai, tad įtikėjusių pagonių skaičius vis augo. Tuo metu, valdant imperatoriui Neronui, prasidėjo krikščionių persekiojimas. Apaštalas buvo suimtas ir nuvežtas į Romą, kur jam buvo paskelbta mirties bausmė – jis privalėjo išgerti nuodų taurę. Tačiau išgėręs ją apaštalas liko gyvas. Tada jis buvo mestas į verdantį aliejų, bet ir tai jam nepakenkė.
Teismo nuosprendžiu apaštalas Jonas buvo ištremtas į Patmos salą Egėjo jūros rytuose, kur jis praleido daugelį metų ir kur nepaliovė skelbti Evangeliją. Girdėdami jo žodžius ir regėdami didžius stebuklus, saloje gyvenę pagonys įtikėjo Kristų. Šv. Jonas išvijo begalę demonų iš pagoniškų šventyklų, išgydė daugybę sergančiųjų. Magai-stabmeldžiai visokiais būdais stengėsi nutildyti apaštalą. Ypač stengėsi įžūlus burtininkas Kinopsas, prisiekęs nužudyti Kristaus tarną. Tačiau Dievo malonė, išliejama per šv. Joną, negalėjo būti nugalėta: burtininko kerai nepakenkė apaštalui, o pats burtininkas žuvo jūros bangose.
Kartą apaštalas Jonas su savo mokiniu Prochoru pasitraukė į nuošalų kalną, kur pasninkavo tris dienas. Apaštalui besimeldžiant kalnas sudrebėjo, pasigirdo galingas griausmas. Prochoras, apimtas siaubo, puolė ant žemės. Šv. Jonas, pakėlė jį ir liepė užrašynėti tai, ką jis sakysiąs. „Aš esu Alfa ir Omega“, sako Viešpats Dievas, Kuris yra, Kuris buvo ir Kuris ateis, Visagalis” (Apr 1, 8), – taip skelbė per apaštalą Šventoji Dvasia. Taip daugmaž 67 m. po Kr. buvo užrašyta Apreiškimo Jonui knyga (Apokalipsė). Šioje mįslingoje knygoje gausu ne tik nuorodų į pirmųjų krikščionių gyvenimą, bet ir būsimojo žmonijos bei Bažnyčios likimo vaizdinių[1].
Praleidęs beveik visą gyvenimą tremtyje, apaštalas Jonas galiausiai buvo išlaisvintas ir grįžo į Efezą, kur tęsė savo triūsą, ragindamas krikščionis saugotis melagingų mokytojų ir jų mokymo. Apie 95 m. po Kristaus, šv. Jonas parašė savo Evangeliją. Taip pat išliko trys jo laiškai. Juose apaštalas ragino krikščionis mylėti Viešpatį bei vienas kitą, taip išpildant Kristaus mokymą. Bažnyčia vadina šv. evangelistą Joną meilės apaštalu, nes jis nuolatos mokė, kad be meilės žmogus negali priartėti prie Dievo.
Šv. Jonas savo gyvenimu išpildė šį Dievo įsakymą. Pavyzdžiui, jau būdamas visai senas, jis sužinojo, kad vienas jaunuolis nuklydo nuo tiesos kelio ir vadovauja plėšikų būriui. Šventas apaštalas leidosi į pavojingą kelionę, norėdamas surasti paklydėlį ir išgelbėti jo sielą. Pamatęs šventą senolį, jaunas atamanas puolė slėptis, tačiau apaštalas bėgo iš paskos, maldaudamas jį sustoti, žadėdamas priimti pastarojo nuodėmę į savo sąžinę, bet kad tik jaunuolis atgailautų ir neprarastų savo sielos. Senolio meilė palietė plėšiko širdį, jis atsivertė ir metė savo pražūtingą užsiėmimą.
Šv. apaštalas Jonas mirė, turėdamas daugiau nei šimtą metų. Iš visų, regėjusių Viešpatį Jėzų Kristų, jis gyveno ilgiausiai, likdamas vienintelis mūsų Išganytojo žemiškojo gyvenimo liudytojas.
Kai priartėjo jo kelionės į amžinybę laikas, šv. apaštalas kartu su septyniais savo mokiniais paliko Efezą ir liepė jiems paruošti jam kryžiaus formos kapą. Ten jis atsigulė ir liepė jį užkasti. Mokiniai raudojo ir bučiavo savo mokytoją, tačiau nedrįso jam nepaklusti. Jie pridengė šv. apaštalo veidą laidojimo drobule ir užkasė kapą. Sužinoję apie tai, kiti šv. Jono mokiniai paskubėjo prie kapo ir atkasė žemę, tačiau nieko nerado.
Kasmet gegužės 8-ą (pagal senąjį kalendorių) dieną iš kapo pasirodydavo smulkios dulkelės, kurias surinkę tikintieji pasveikdavo nuo įvairiausių ligų. Tad Bažnyčia mini šv. apaštalą Joną taip pat ir šią dieną.
Erelis, simbolizuojantis aukštą teologinės minties polėkį, yra šv. evangelisto Jono ikonografinis ženklas. Iš visų Kristaus mokinių tik šv. Joną Bažnyčia vadina Teologu. Tokio vardo per visą krikščionybės istoriją nusipelno tik dar du šventieji – šv. Grigalius Teologas ir šv. Simeonas Naujasis Teologas.
[1] Be ypatingo pasiruošimo šios knygos skaityti nerekomenduojama. Ne veltui ji neįtraukta ir į bažnytinių skaitinių ciklą: kad žmonės, girdėdami paskiras nuotrupas, nesuprastų jų netinkamai.
