Šventasis apaštalas ir evangelistas Lukas, kilęs iš Sirijos Antiochijos, buvo vienas iš 70 apaštalų, šventojo apaštalo Pauliaus bendradarbis (Fil 1:24; 2 Tim 4:10), gydytojas iš išsilavinusios graikų aplinkos. Išgirdęs apie Kristų, Lukas atvyko į Palestiną ir čia su didžiuliu užsidegimu priėmė išganymo mokymą tiesiogiai iš paties Viešpaties. Būdamas vienas iš 70-ies mokinių, šventasis Lukas dar Kristaus gyvenimo žemėje metu buvo pasiųstas skelbti pirmąją žinią apie Dangaus Karalystę (Lk 10:1-3). Po Prisikėlimo Viešpats Jėzus Kristus pasirodė šventiesiems Lukui ir Kleopui, keliaujantiems į Emausą.
Apaštalas Lukas dalyvavo antrojoje apaštalo Pauliaus misionieriškoje kelionėje, ir nuo tada jie buvo neišskiriami. Kai šventąjį Paulių paliko visi bendražygiai, apaštalas Lukas liko su juo, dalindamasis visais skelbimo tarnystės sunkumais (2 Tim 4:10). Po pirmųjų apaštalų nukankinimo, šventasis Lukas paliko Romą ir pradėjo skelbti Evangeliją Achajoje, Libijoje, Egipte ir Tėbuose. Būtent Tėbų mieste jis kankiniška mirtimi baigė savo žemišką kelią.
Bažnyčios Tradicija apaštalui Lukui priskiria pirmųjų Dievo Motinos ikonų nutapymą. „Palaiminimas To, kuris gimė iš Manęs, ir Mano malonė telydi šias ikonas“, – tarė Skaisčiausioji Mergelė, pamačiusi ikonas. Šventasis Lukas taip pat nutapė šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ikonas. Evangeliją jis parašė 62–63 metais Romoje, vadovaujamas apaštalo Pauliaus. Šventasis Lukas pirmuosiuose Evangelijos sakiniuose (Lk 1:3) aiškiai išreiškė savo darbo tikslą: kuo išsamiau ir chronologine tvarka aprašyti viską, kas yra žinoma krikščionims apie Jėzų Kristų ir Jo mokymą, taip suteikdamas tvirtą istorinį pagrindą krikščionių viltims (Lk 1:4). Jis kruopščiai tyrinėjo faktus, plačiai naudojo Bažnyčios žodinę tradiciją ir pačios Skaisčiausiosios Mergelės Marijos pasakojimus (Lk 2:19,51).
Savo teologiniu turiniu Evangelija pagal Luką pirmiausia iš kitų Evangelijų išsiskiria mokymu apie išganymo visuotinumą, kurį mums atskleidė Viešpats Jėzus Kristus, ir evangelinės žinios visuotinio masto reikšme. Šventasis apaštalas 62-63 m. Romoje taip pat parašė Šventųjų apaštalų darbų knygą. Apaštalų Darbų knyga, būdama keturių Evangelijų tęsinys, pasakoja apie šventųjų apaštalų darbus ir žygius po Viešpaties Žengimo į dangų. Pasakojimo epicentras – Apaštalų susirinkimas (praėjus 51 metams po Kristaus gimimo) kaip esminis bažnytinis įvykis, tapęs dogminiu pagrindu krikščionybei atsiskirti nuo judaizmo ir savarankiškai plisti pasaulyje (Apd 15, 6-29). Teologinė Apaštalų darbų knygos tema daugiausia yra Šventosios Dvasios veikimas Viešpaties Jėzaus Kristaus įkurtoje Bažnyčioje nuo Kristaus žengimo į dangų ir Sekminių iki Antrojo Kristaus atėjimo.
